Autorius:

Vaidas Mašidlauskas

Dar 1945 metų pradžioje JAV buvo nutraukti keli perspektyvūs sraigtinių lėktuvų projektai, kaip naikintuvų Boeing XF8B-1, Republic XP-72, atakos lėktuvų Beech XA-38 „Grizzly“ bei Consolidated-Vultee XA-41, motyvuojant resursų taupymu. Esantys gamyboje aparatai sėkmingai vykdė užduotis, o aviacijos ateitis buvo siejama su nauja variklių technologija- turboreaktyvine trauka. Jau buvo aiški Antrojo pasaulinio karo baigtis ir kovinių lėktuvų perteklius po karo nebuvo pageidaujamas. Analogiškos mintys kilo ir kitų sąjungininkių šalių vyriausybių ateities planuose. Pasibaigus karui didžioji dalis Vokietijos aviacijos inžinierių atsidūrė JAV, kovinės aviacijos pavyzdžiai ir projektai taip pat neliko be Didžiosios Britanijos, JAV ir Sovietų dėmesio bei tapo tyrimų objektais. Tuo pačiu vis labiau ryškėjo raketų panaudojimo perspektyvos ir vokiečių įdirbis V-1 bei V-2 raketų projektuose masino laimėjusių valstybių kariškius. Atsižvelgiant į tai, kad turboreaktyviniai lėktuvai greitesni už sraigtinius, dalis specialistų pradėjo kelti mintį, kad manevringasis oro mūšis grimzta į praeitį, nes esant tokiems greičiams staigaus manevro metu pilotas neatlaikys perkrovimų.

Boeing XF8B-1

Republic XP-72

Beech XA-38 „Grizzly“                                                           Consolidated-Vultee XA-41

Originaliai atrodė kombinuotos traukos JAV jūrų laivyno 1945 metais gauti 66 naikintuvai Ryan FR-1 „Fireball“, kurių turboreaktyvinis variklis buvo numatytas tik oro mūšiui. Vienintelis pranašumas prieš sraigtinius naikintuvus tebuvo didesnis kilimo greitis. Šie naikintuvai nespėjo sudalyvauti mūšiuose. Sovietai 1945 metais dar tik eksperimentavo su analogiškos koncepcijos I-215, kurio serijinė versija žinoma kaip MiG-13.

Ryan FR-1 „Fireball“                                                      MiG-13

1945 metais Didžiosios Britanijos KOP pradėjo gauti Avro „Lincoln“ bombonešius, kurie buvo tolimesnis „Lancaster“ vystymasis. JAV karinis jūrų laivynas tais pačiais metais įsisavino sunkųjį dviejų variklių naikintuvą Grumman F7F „Tigercat“, o sausumos KOP pradėjo gauti Lockheed P-80 „Shooting Star”, kurį sukūrė „šeškų dirbtuvės“ arba kitaip tariant, vėliau tapusi legendine laboratorija – Skunk works. JAV KOP pradėjo naudoti didžiausią pasaulyje tuo metu transporto lėktuvą Douglas C-74 „Globemaster“. Tuo tarpu Sovietuose buvo intensyviai tiriami Messerschmitt Me 262 ir jo varikliai, ko pasekoje pasaulį išvydo eksperimentinis Aleksejevo konstruktorių biuro naikintuvas I-211.

Avro „Lincoln“                                                               Grumman F7F „Tigercat“

Lockheed P-80 „Shooting Star”                                                              I-211

Avia S 92 „Turbina”                                                   Douglas C-74 „Globemaster“

1946 metais Sovietų kariškių ir inžinierių pagalba Čekoslovakijos aviacijos gamykloje Avia pagamintos Me 262 kopijos, kurioms naudotos Vokietijoje trofėjais tapusios dalys ir varikliai. Šie aparatai gavo Avia S 92 „Turbina“ pavadinimą ir atliko daugybę tiriamųjų skrydžių. Antrojo pasaulinio karo metu Avia gamykloje buvo gaminami Messerschmitt Bf-109G-6, vėliau Bf-109G-14 ir dviviečiai Bf-109G-12.
Didžiojoje Britanijoje 1946 metais RAF pradėjo gauti De Havilland „Hornet”, laivynui skirtą De Havilland „Sea Hornet” bei turboreaktyvinį naikintuvą De Havilland „Vampire”, kuris taip pat patiektas Švedijos bei Šveicarijos KOP. „Hornet“ buvo tolimesnis „Mosquito“ vystymas. „Vampire“ naikintuvai buvo labai populiarūs, vėliau tarnavo dar kelių valstybių KOP bei gamintos kelios naikintuvų modifikacijos.
Australai pagamino Commonwealth CA-15 naikintuvą, kuris priminė North American P-51 „Mustang“. CA-15 buvo naudoti tik kaip eksperimentiniai lėktuvai. Tuo pačiu metu USAF pradėjo gauti sunkiuosius tolimosios palydos naikintuvus North American F-82 „Twin Mustang”, kurie buvo tolimesnis P-51 „Mustang“ vystymas. Grumman F8F „Bearcat” pratęsė kačių-naikintuvų giminę JAV jūrų laivynę- tai buvo Grumman F6F „Hellcat“ palikuonis. JAV laivynas taip pat gavo vėliau legendiniu tapusį atakos lėktuvą Douglas A-1 „Skyraider” bei pirmąjį turboreaktyvinį naikintuvą McDonnell FH-1 „Phantom”. JAV laivynas pradėjo įsisavinti Martin AM „Mauler“, kuris taip pat buvo atakos lėktuvas, bet papildomai galėjo atlikti ir torpednešio funkcijas. JAV bandomuosius skrydžius atliko eksperimentiniai bombonešiai Douglas XB-43 „Jetmaster“ ir Northrop XB-35.
Sovietuose 1946 metais Lavočkino konstruktorių biure buvo atlikta La-7 modernizacija ir naujasis naikintuvas gavo La-9 pavadinimą. Tuo tarpu turboreaktyvinio naikintuvo kūrimo darbai nebuvo sklandūs. La-150 charakteristikos buvo nepatenkinamos, jo patobulintos versijos La-152- taip pat.

De Havilland „Sea Hornet”

De Havilland „Vampire”

Commonwealth CA-15

North American F-82 „Twin Mustang”

Grumman F8F „Bearcat”

Douglas A-1 „Skyraider”

McDonnell FH-1 „Phantom”

Martin AM „Mauler“

Douglas XB-43 „Jetmaster“

Northrop XB-35

La-9                                                          La-150

La-160

1947 metų spalio 14 diena žymi žmonijos įžengimą į viršgarsinio skrydžio erą. Šią dieną Chuck Yeager pilotavo atkabintą nuo lėktuvo nešėjo B-29 eksperimentinį lėktuvą Bell X-1 ir horizontaliame skrydyje pasiekė 1,06M greitį (1 Mach lygus garso greičiui) Kalifornijos padangėje. Tuo metu nebuvo duomenų, kokią įtaką garso barjero peržengimas turi žmogaus organizmui. Dalis mokslininkų baiminosi, kad žmogus to negali išgyventi.

Bell X-1

1947 metais Lavočkino konstruktorių biuras tęsė modifikacijas, tačiau La-160 neišsiskyrė geresnėmis savybėmis. Tolimesnė sraigtinio naikintuvo La-9 modifikacija buvo La-11, tačiau La-9 serijinė gamyba nebuvo nutraukta. Aleksejevo konstruktorių biuras bandė I-215, kuris nuo I-211 skyrėsi galingesniais varikliais. Suchojaus konstruktorių biuras taip pat dirbo ties dviejų turboreaktyvinių variklių naikintuvo projektu ir nesidrovėdamas naudojo profesoriaus Messerschmitt idėjas, todėl Su-9K išėjo labai panašus į originalą. Jakovlevo konstruktorių biuras naudodamas Jak-3 konstrukciją sukūrė Jak-15 turboreaktyvinį naikintuvą. Didžiausių pasiekimų turėjo Mikojano-Gurevičiaus konstruktorių biuras, kuris išbandė eksperimentinius reaktyvinius I-270 ir tais pačiais metais Sovietų VVS pradėjo gauti turboreaktyvinius naikintuvus MiG-9.
Čekoslovakijoje Avia gamykla pradėjo gaminti S 199, kuris iš esmės buvo Messerschmitt Bf-109 modifikacija, tačiau tai nebuvo kurios nors gamintos originalo modifikacijos identiška kopija.

La-11                                                                            Su-9K

Jak-15                                                                      I-270

MiG-9                                                                           Avia S 199

Didžiojoje Britanijoje 1947 metais pradėtas serijiniu būdu gaminti naikintuvas Hawker „Sea Fury” skirtas Karališkajam jūrų laivynui. RAF pradėjo naudoti naują transporto lėktuvą Handley Page „Hastings“. Tuo tarpu USAF pradėjo įsisavinti Republic F-84B „Thunderjet”, transporto lėktuvą Boeing C-97 „Stratofreighter“, strateginį bombonešį Convair B-36 „Peacemaker“ ir kovai prieš povandeninius laivus skirtą Lockheed P2V „Neptune“. Į dangų pakilo eksperimentiniai bombonešiai Convair XB-46 ir Martin XB-48. Taip pat pakilo Northrop YB-49 strateginio bombonešio prototipas, kurio serijinę gamybą žadėjo užsakyti USAF, tačiau to neįvyko. YB-49 buvo tolimesnis XB-35 vystymas. Į dangų pakilo egzotiškas eksperimentinis skraidantis blynas Chance Vought XF-5U-1, to paties, 1942 metais skraidžiusio V-173 tolimesnis vystymas. Nepaisant didelio greičio ir gero manevringumo bei puikių kilimo- leidimosi parametrų, pagal oficialią versiją- jis kariškių nesudomino, ateitis priklausė turboreaktyviniams lėktuvams. Yra ir neoficiali šio lėktuvo tolimesnės istorijos versija. Chance Vought atsižvelgė į kariškių nuostatas ir modifikavo skraidantį blyną- padarė jį turboreaktyvinį. Greitis ir manevringumas buvę geresni, nei klasikinės konfigūracijos aparatų ir JAV vyriausybė užslaptino tolimesnius bandymus, neigdama tokio projekto būvimą. Be to, buvo pastebėta, kad Sovietų vadovai nevystė tų aviacijos sričių, kuriomis savo susidomėjimo nerodė JAV. Tokiu atveju, neigiant geresnių aparatų projekto buvimą, galima nesukelti susidomėjimo Sovietuose ir ši valstybė nekurs analogiškų aparatų, sudarančių pavojų strateginiams JAV bombonešiams. Tiesa, teko nuslėpti vieną nesėkmę prie Roswell- paskleisti mitą apie ateivius. Tai yra viena iš daugelio NSO atsiradimo hipotezių. Gal tai ir sutapimas, bet 1947 metais buvo didžiulė pranešimų apie matytus NSO banga. Natūraliai kyla klausimas, kodėl vėliau neišslaptinta informacija apie tokį projektą? Šios hipotezės šalininkai argumentuoja tuo, kad JAV tuo metu domino strateginiai bombonešiai, todėl skraidantys blynai taip ir liko eksperimentų stadijoje, o vėliau sukurti naikintuvai pranoko skraidančių blynų charakteristikas. Svarbiausia- potencialių priešų suklaidinimas. Šiandien JAV aviacinės technologijos aplenkia kitų valstybių dešimtmečiais, o atsižvelgiant į tai, kad Sovietų žvalgyba sugebėjo tonomis išgabenti atominės bombos kūrimo dokumentaciją iš JAV- vienas iš svarbiausių faktorių tampa slaptumas. Niekas dabar negali pasakyti, kiek tiesos tokioje NSO hipotezėje, bet šios apžvalgos tema- lėktuvų istorija.

Hawker „Sea Fury”                                                      Handley Page „Hastings“

Republic F-84G „Thunderjet”                                    Boeing C-97 „Stratofreighter“

Convair B-36 „Peacemaker“                                       Lockheed P2V „Neptune“

Convair XB-46                                                         Martin XB-48

Northrop YB-49                                                Chance Vought XF-5U-1

Sovietai 1947 metais pradėjo įsisavinti turboreaktyvinį naikintuvą Jak-17, kuris buvo tolimesnis Jak-15 vystymas, pagrindinis matomas skirtumas- tobulesnė važiuoklė su ratu priekyje. Tais pačiais metais į orą pirmą kartą pakilo įvairiausius darbus civilinėje aviacijoje atliksiąs An-2, bet buvo ir ne visai taikių versijų, kaip artilerijos korektorius An-2F.

Jak-17                                                                                     An-2F

1948 metais USAF pradėjo gauti strateginį bombonešį Boeing B-50 „Superfortress”, kuris buvo B-29 modifikacija, tačiau skyrėsi didesne galia ir skrydžio nuotoliu. Pradėtas tiekti North American B-45 „Tornado” buvo vidutinio nuotolio bombonešis, tačiau ir jis galėjo nešti branduolinį ginklą. Karinis jūrų laivynas pradėjo gauti turboreaktyvinius naikintuvus North American FJ-1 „Fury”, Grumman F9F „Panther” ir McDonnell F2H „Banshee”, kuris pakeitė mažesnį McDonnell FH-1 „Phantom”. Vėliau tapęs legendiniu North American F-86 „Sabre” pradėtas įsisavinti USAF. Taip pat pradėti naudoti transporto lėktuvai  Fairchild C-119 „Flying BoxCar“ ir Lockheed C-121 „Constellation“. Pasaulį išvydo paskutinis Curtiss firmos lėktuvas- eksperimentinis Curtiss XF-87. Į dangų pakilo McDonnell eksperimentinis naikintuvas XF-88 ir nuo lėktuvo nešėjo atsikabino eksperimentinis naikintuvas XF-85 „Goblin“. Norėta išsiaiškinti, ar gali strateginis bombonešis nešti savo gynybai skirtus mažus naikintuvus, kurie atsikabintų mūšiui, o po to vėl grįžtų į pradinę vietą. Eksperimentai davė neigiamą atsakymą. USAF atliko analogiškus bandymus ir su modifikuotais serijiniais naikintuvais, tačiau didžiausia problema- maža sėkmingo naikintuvo ir bombonešio susijungimo tikimybė. Beje, McDonnell XF-88 koncepcija siejama su 1944 metų vokiečių projektu Fw 250.

Boeing B-50 „Superfortress”                                           North American B-45 „Tornado”

North American FJ-1 „Fury”                                                Grumman F9F „Panther”

McDonnell F2H „Banshee”                                          North American F-86 „Sabre”

Fairchild C-119 „Flying BoxCar“                         Lockheed C-121 „Constellation“

Curtiss XF-87                                                McDonnell XF-88

McDonnell XF-85 „Goblin“                     McDonnell XF-85 „Goblin“ ant B-29 specialaus rėmo

Focke-Wulf projektas Fw 250

Nuo pat įkūrimo 1948 metais Izraelio valstybė susidūrė su priešiškais kaimynais, todėl kartu su kitomis karinėmis pajėgomis pradėtos kurti ir Izraelio KOP. Nuo anksčiau šiame regione Didžioji Britanija turėjo didelę įtaką, tuo tarpu Sovietai siekė padidinti savo įtaką ir Sovietų vadovybės nurodymu parduoti Čekoslovakijos Avia S 199 tapo vieni iš pirmųjų Izraelio KOP naikintuvų. Tačiau Sovietai nepasiekė savo tikslo per Izraelį padidinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose.
Lavočkino konstruktorių biuras pakeitė savo kuriamo turboreaktyvinio naikintuvo koncepciją ir La-168 bei tolimesnės modifikacijos La-172 variklis buvo patalpintas gale. Tuo tarpu Sovietų VVS pradėjo gauti MiG-15, kurio koncepcija siejama su vokiečių Antrojo pasaulinio karo metų projektu Focke-Wulf Ta 183.

La-168                                                                       MiG-15

Focke-Wulf Ta 183

Vos pasibaigus Antrąjam pasauliniam karui prasidėjo šaltasis karas. Vokietija tuo metu buvo padalinta į kelias okupacines zonas, kurias valdė karą laimėjusios sąjungininkės. Viena tokia vakarų valdoma zona buvo Berlyne, o pats miestas- Sovietų kontroliuojamoje teritorijoje. Vakarų valstybės paskelbė apie būsimą Vokietijos Federatyvinės Respublikos sukūrimą, į ką Sovietai sureagavo vykstančio į Vakarų Berlyną transporto kontrolės įvedimu nuo 1948 metų kovo 31d. Pradedant nuo 1948 metų birželio 18 d. Sovietai sustabdė sausumos transporto judėjimą į Vakarų Berlyną. Norint išsaugoti Vakarų Berlyną, JAV ir Didžioji Britanija turėjo skubiai organizuoti maisto ir pramoninių prekių gabenimą oru. Dėl transporto aviacijos sumažinimo pasibaigus karui teko mobilizuoti visą turimą transporto oro laivyną, kuris gabeno krovinius 24 valandas per parą. Jau liepos mėnesį kasdien buvo gabenama virš 2000 t krovinių, rugsėjo mėnesį- 3839 t ir spalio mėnesį- 4600 t. Lapkričio mėnesį iš JAV atvyko aštuonios Douglas C-54 „Skymaster“ eskadrilės, vienas toks lėktuvas galėjo gabenti iki 10 t krovinių. Didžiosios Britanijos indėlis pradėjo palaipsniui mažėti, nes nuspręsta naudoti daugiau didesnės talpos ir sumažinti mažesnės talpos lėktuvų skaičių. Vokietijoje buvusi Sovietų 16-oji oro armija turėjo 3000 kovinių lėktuvų, įskaitant La-5FN ir Jak-3, kurie pavojingu atstumu skraidė šalia sunkiai krautų transporto lėktuvų. JAV į tai atsakė naikintuvų P-80 ir nešančių atomines bombas strateginių bombonešių Boeing B-29 „Superfortress“ dislokavimu Didžiojoje Britanijoje. Oro tiltas veikė be pertraukų, lėktuvai Berlyne leidosi kas 90 sekundžių. Sovietų vadovybė suprato, kad Vakarų Berlyno perimti nepavyks ir 1949 metų gegužės 12 d. nutraukė blokadą. Oro tiltas veikė iki rugsėjo mėnesio kaupiant strategines atsargas tam atvejui, jei Sovietai vėl užblokuos antžeminius kelius. 1949 metų rugsėjo 21 d. įkurta Vokietijos Federatyvinė Respublika.

Baigiamasis žodis

Ši apžvalga nėra visų kovinių lėktuvų tiriamasis darbas. Šiuo metu nėra pakankamai knygų apie aviacijos istoriją lietuvių kalba, todėl išdėstyta informacija tėra glausta svarbesnių kovinių lėktuvų apžvalga, siekiant sudaryti bendrą istorinį bei techninį vaizdą, pateikiant aptariamų lėktuvų nuotraukas. Kiek didesnis dėmesys skirtas turboreaktyvinių lėktuvų audringiausio vystymo etapui- nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Vietnamo karo, nes apie šį laikotarpį informacijos lietuviškai beveik nėra.

Naudota literatūra:

1. “Visuotinė lietuvių enciklopedija” I tomas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001

2. Stewart Wilson, „Aircraft of WWII“, Aerospace Publications Pty Ltd, 1998

3. Stewart Wilson, „Combat aircraft since 1945“, Aerospace Publications Pty Ltd, 2000

4. William Green, Gordon Swanborough, “The complete book of fighters”, Smithmark, 1994

5. “Encyklopedia lotnictwa. Technika Typy Dane”, Debit, 1996

6. Bill Gunston, „Aviation year by year”, A Dorling Kindersley Book, 2001

Susiję puslapiai internete

http://www.ginklai.net/kat/oras/