Autorius:

Vaidas Mašidlauskas

Lėktuvai “dvyniai”

Pirmą kartą pamačius dvynius atrodo, kad jų neįmanoma atskirti, jie tokie panašūs. Ilgiau bendraujant atrandamos detalės, pagal kurias ir atskiriame juos. Panašiai yra ir su lėktuvais, kartais net aviacijos specialistai apsirinka identifikuodami juos. Vadinasi tikrai yra panašių lėktuvų, o kas sąlygoja panašumą? Yra keturios priežastys, dėl ko lėktuvai panašūs.
Pirmoji ir turinti neigiamą atspalvį panašumo priežastis- kopija. Tiesiog paimamas lėktuvas, dar geriau du, išardoma, padaromi brėžiniai ir gaminama kopija. Tuo atveju, kai lėktuvą planuojama gaminti serijiniu būdu, toks metodas sutaupo laiką ir lėšas. Palyginkite Tu-4 ir Boeing B-29 nuotraukas, tiesiog fantastiškas panašumas. Paėmę senesnę Tarybų Sąjungoje leistą knygą apie lėktuvus, kur minimas Tu-4, rasite, kad Tupolevo konstruktorių biuras sėkmingai įvykdė partijos užduotį ir sukūrė strateginį, galintį nešti branduolinį ginklą bombonešį. Jo pagrindu vėliau buvo sukurtas keleivinis Tu-70. Nepriklausomoje nuo polinės sistemos literatūroje, tiksliau vakaruose leistose knygose, rasime paradoksalaus panašumo paaiškinimą. 1945 metais du Boeing B-29 nusileido TSRS teritorijoje Tolimuosiuose Rytuose, nes dėl pažeidimų ir kuro stokos jie negalėjo grįžti į savo bazę, o artimiausi nuo bombarduojamo objekto sąjungininkų aerodromai buvo TSRS teritorijoje. Viso buvo pagaminta 3960 Boeing B-29 lėktuvų, TSRS pagamino 847 Tu-4 bombonešius.

Boeing B-29 “Superfortress” ir Tu-4

Kitas tokio kopijavimo pavyzdys yra Antrojo pasaulinio karo vokiečių žvalgybinio Fw-189 panašumas su 1947 metais TSRS pagamintu žvalgybiniu ir artilerijos ugnį koreguojančiu Su-12. Tereikėjo penkių mėnesių jo projektavimui ir pagaminimui. Natūralu, kad yra skirtumai, nes tarp originalo ir kopijos pagaminimo yra 9 metų tarpas. Visų pirma, naudojami galingesni ir oru aušinami 2100 arklio jėgų AŠ-82M varikliai, kurie beveik keturis kartus galingesni už originalo. Su-12 skrido pilotas, šturmanas, už jų šaulys šaudantis iš viršutinio bokštelio atgal ir dar vienas šaulys ginantis galinę sferą, be to, buvo piloto valdomas fiksuotas kulkosvaidis lėktuvo priekyje. Fw-189 buvo trivietis, šturmanas atliko priekinio šaulio vaidmenį. Originalas galėjo nešti mažiau fotokamerų, bombų ir lėčiau bei žemiau skraidė. Su-12 buvo sėkmingai išbandytas ir nuspręsta pradėti serijinę gamybą. Tuo metu ypatingai sparčiai vystoma turboreaktyvinė aviacija, todėl net nepradėjus serijinės gamybos Su-12 panaudojimas pripažintas netikslingu.

Fw-189 ir Su-12

Dar vienas kopijavimo pavyzdys yra Antrojo pasaulinio karo vokiečių 1942 metais pagaminto Messerschmitt Me-262 “Schwable” panašumas su 1946 metais TSRS pagamintu Su-9K. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija buvo labiausiai pasaulyje pažengusi aviacinės technikos kūrimo srityje, todėl po karo pabaigos kiekviena iš valstybių sąjungininkių stengėsi išstudijuoti ir pritaikyti trofėjus savo aviacijos vystymui. Su-9K lyginant su Me-262 buvo aptakesnis, pilotas galėjo katapultuotis ekstremaliu atveju, riedant po nusileidimo galėjo panaudoti papildomam stabdymui skirtą parašiutą bei buvo geresnių techninių charakteristikų. 1947 metų rugpjūčio 3 dieną Su-9K praskrido virš Tušino oro uosto Maskvoje kaip parado dalyvis. Neužilgo Su-9K buvo modifikuotas ir pagamintas modernesnis Su-11KL. Abiejų tipų lėktuvai nebuvo gaminami serijiniu būdu. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad ženklinimai Su-9 ir Su-11 vėliau buvo panaudoti visai kitiems serijiniu būdu gaminamiems lėktuvams.

Messerschmitt Me-262 ir Su-9K

Antroji panašumo priežastis- lėktuvo modifikavimas papildant atliekamų funkcijų sąrašą arba tiesiog patobulinimas, tačiau tokie atvejai nėra šios apžvalgos tema.
Trečioji panašumo priežastis- gamyba pagal licenciją. Aviacijos istorijoje yra atvejų, kai lėktuvo pavadinimas visiškai skiriasi gaminant pagal licenciją.
Visų pirma tai lėktuvas- legenda JAV pagamintas Douglas DC-3 ir vyresnio amžiaus skaitytojams gerai žinomas Li-2, kurį prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėjo gaminti pagal licenciją TSRS, nes neturėjo savos gamybos atitikmens. DC-3 pirmą kartą pakilo 1935 metų gruodžio 17 dieną. TSRS 1936 metais įsigijo iš Douglas licenciją lėktuvo DC-3 gamybai ir ketino jį naudoti “Aeroflot”. Keleivinis lėktuvas vadinosi PS-84. Po trijų metų sukurta jo modifikacija Li-2, kuri tiko ir kariniams tikslams. Prasidėjus karui Li-2 skraidino krovinius, kareivius, iš jo šokinėjo parašiutininkai, sužeistieji juo buvo gabenami nuo fronto linijos, traukė kovinius sklandytuvus ir vykdė kitas funkcijas. Po karo šie lėktuvai liko TSRS KOP sudėtyje ir papildomai pradėjo dirbti krovinių, pašto, keleivių gabenimo darbus, atliko ledo žvalgybos funkcijas ledlaužiams šiaurėje. DC-3 vėliau Vietname vykdė propagandos funkcijas bei įsisavino atakos lėktuvo specifiką, kurią dabar realizuoja AC-130. DC-3 ir Li-2 buvo mėgiami pilotų ir technikų už patikimumą, aptarnavimo paprastumą ir tiesiog išvaizdą. TSRS civilinės aviacijos Li-2 vėliau pakeitė IL-14, o DC-3- kelių tipų aparatai. Japonijoje DC-3 buvo gaminamas kaip Nakajima L2D nuo 1938 metų iki 1942 lapkričio mėnesio. Viso buvo pagaminti 10665 DC-3 lėktuvai, TSRS pagamino virš 2500 Li-2 ir Japonija 485 licencinius lėktuvus.

Douglas DC-3 ir Li-2

Showa Nakajima L2D2

Pradinis Douglas DC-4 variantas buvo 52 vietų avialaineris su hermetišku salonu. Jo kūrimą sponsoriavo kelios didelės JAV avialinijos, tačiau aparatas išėjo didelis ir jo eksploataciniai kaštai pernelyg dideli. Pirmą kartą jis pakilo 1938 metų birželio mėnesį. Vėliau Douglas pasiūlė naują lėktuvą, kiek mažesnį, galintį gabenti 44 keleivius, bet nehermetiško salono. Siekiant išvengti painiavos, pirmasis aparatas buvo perkrikštytas į DC-4E, o naujasis gavo DC-4 pavadinimą. Naujasis DC-4 buvo skirtas vidutinio ir didelio atstumo reisams ir pasižymėjo mažesniais kaštais. Pirmasis prototipas pakilo 1942 metų vasario 14 dieną. Avialinijos užsakė 61 lėktuvą, tačiau visi jie atiteko JAV karinėms oro pajėgoms. Po karo DC-4 buvo daugelyje vakarų valstybių oro linijose. Šiuo metu likę keliasdešimt aparatų naudojami kroviniams gabenti. 1944 metais reorganizavus Canadian Vickers susikūrė Canadair ir pirmasis firmos produktas buvo lėktuvas Canadair C-4 „Argonaut“ pagal Douglas DC-4 licenciją. Pirmasis prototipas pakilo į orą 1946 metų liepos 15 dieną. Canadair gamino C-4 „Argonaut“ tiek Kanados karinėms oro pajėgoms, tiek civilinėms oro linijoms. Buvo keli C-4 „Argonaut“ variantai, tame tarpe su hermetišku salonu. Viso buvo pagaminti 1244 DC-4 lėktuvai, Canadair pagamino 71 C-4 „Argonaut“ aparatą.

Douglas DC-4E

Douglas DC-4 ir C-4 „Argonaut“

Įspūdingas Bristol “Britannia” Didžiojoje Britanijoje pasirodė kiek pavėlavęs rinkos poreikiams. Oro linija “BOAC” 1947 metais suformulavo lėktuvo techninius reikalavimus vidutinio nuotolio reisams aptarnauti. Pirmasis „Britannia“ lėktuvas pakilo tik 1952 metų rugpjūčio 16 dieną. Uždelsta buvo dėl tinkamo variklio stokos. Šio tipo lėktuvai buvo naudojami Didžiosios Britanijos Karališkose Oro Pajėgose (RAF), “BOAC” ir kitose oro linijose. “Britannia” pasižymėjo patikimumu ir nedideliais eksploataciniais kaštais. Paskutinis skrydis užregistruotas 1997 metų spalio mėnesį. Canadair užsakė licenciją Bristol “Britannia” gamybai 1954 metų kovo mėnesį ir 1957 metų kovo mėnesį Canadair CL-44 pakilo pirmą kartą. Kanadiečiai daugiausia gamino krovinių transportavimo versiją. Viso buvo pagaminti 85 Bristol “Britannia” lėktuvai, kanadiečiai pagamino 39 Canadair CL-44 lėktuvus.

Bristol “Britannia” ir Canadair CL-44

1973 metų rugpjūčio mėnesį Didžiojoje Britanijoje Hawker Siddeley Aviation anonsavo lėktuvo kūrimą trumpų nuotolių reisams aptarnauti. Tačiau šis projektas dėl prasidėjusios pasaulinės ekonominės recesijos pabrangus kurui 1974 metų spalio mėnesį atsidūrė lentynose. British Aerospace 1978 metų liepos mėnesį pratęsė šį projektą ir 1981 metų rugsėjo 3 dieną BAe 146-100 pakilo pirmą kartą. Tai buvo mažiausias šios serijos lėktuvas, didesnis BAe 146-200 pirmą kartą pakilo 1982 metų rugpjūčio 1 dieną ir dar didesnis BAe 146-300 pakilo 1987 metų gegužės 1 dieną. Pirmasis Avro RJ70 buvo patiektas 1993 metų gale. Tai buvo BAe 146-100 su naujesniais varikliais ir atnaujinta avionika. Atitinkamai Avro RJ85 yra BAe 146-200 ir Avro RJ100 yra BAe 146-300 modifikacijos. Pavadinimas pasikeitė dėl to, kad Avro buvo dukterinė British Aerospace įmonė Mančesteryje ir naujų modifikacijų sukūrimas sutapo su šių lėktuvų gamybos perkėlimu į Avro gamyklą.

BAe 146-200 ir Avro RJ85

1997 metais JAV Boeing įsigijo McDonnell Douglas kompaniją, o McDonnell Douglas MD-95 buvo perkrikštytas į Boeing 717, vienintelį lėktuvą, kuris šiuo metu gaminamas buvusioje McDonnell Douglas gamykloje. Boeing 717 lėktuvas yra DC-9, MD-80 ir MD-90 serijos tąsa. Pagal savo technines charakteristikas bei paskirtį Boeing 717 yra artimas Boeing 737 ir dviejų analogiškų lėktuvų buvimas vienos firmos asortimente yra patogus būdas smulkioms oro linijoms nedidinti išlaidų susijusių su personalo permokymu. Anksčiau MD-90 serijos lėktuvas buvo pagrindinis Boeing 737 konkurentas, vėliau į šią kovą įsijungė Airbus su A318, A319, A320 ir A321. Boeing kompanija gamindama Boeing 717 išsaugo daug užsakovų, kurie neaišku ką pirktų esant galimybei pasirinkti tarp Boeing 737 ir Airbus analogo. Tuo pačiu išsaugomos ir darbo vietos buvusio konkurento gamykloje.

McDonnell Douglas MD-90 ir Boeing 717