Šeštadienis, rugsėjo 13, 2008 Straipsniai

Kovinių lėktuvų vystymasis nuo 1935-ųjų

Autorius:

Vaidas Mašidlauskas

Antrojo pasaulinio karo išvakarės

1935 metais JAV karinių oro pajėgų generolas Billy Mitchell, tas pats, kurio garbei vėliau buvo pakrikštytas North American B-25, teigė, kad ateityje karinius konfliktus laimės ta pusė, kurios aviacija bus pranašesnė. Ši mintis nebuvo priimta dėl jos revoliucingumo, nors italų generolas Giulio Douliet šią mintį išdėstė dar 1921 metais traktate „Viešpatavimas ore“. Tuo metu galiojo stereotipai, dėl kurių, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tarnauti Karališkajame kariniame laivyne buvo prestižas. Pirmojo pasaulinio karo metu aviacija buvo laikoma turtingų, bet ekstravagantiškų žmonių sritimi. Šiandien panašiai žiūrima į ekstremalus. Be to, atsižvelgiant į ką tik praėjusią pasaulinę ekonominę krizę, vyriausybės nenorėjo didinti išlaidų karinių oro pajėgų (KOP) vystymui.
Generolo žodžius patvirtino vėlesni įvykiai, kai Musolini įsakymu Italijos KOP greitai ir visiškai sutriuškino Etiopijos karines pajėgas. Pasaulio galingieji gėdingai nusprendė nesikišti, nes nenorėjo pyktis su Italijos režimą palaikančiu Hitleriu, tačiau tai buvo rimtas signalas imtis veiksmų KOP vystymui. Didžioji Britanija ir Prancūzija padidino KOP finansavimą ir paskatino naujų lėktuvų kūrimą. Sovietai glaudžiai bendradarbiavo su Vokietijos karinėmis pajėgomis iki 1936-ųjų. Buvo mokomi Vokietijos ir Sovietų pilotai, turiningai bendradarbiavo lėktuvų konstruktoriai. Atsižvelgiant į draudimą kurti kovinius lėktuvus po Pirmojo pasaulinio karo, Vokietija tai darė prisidengdama civilinės aviacijos vystymo programa. Tam padėjo ir situacija, kai komercinių lėktuvų charakteristikos pranoko karinių. Atsirado tendencija, kai bombonešius gamino iš modernizuotų keleivinių, o naikintuvus iš lenktyninių lėktuvų. Tokiu būdu vėliau transporto lėktuvas He 111 tapo bombonešiu, pripažintas netinkamu civilinėms oro linijoms Do 17 puikiai tiko vidutinio bombonešio rolei, o mokomasis Messerschmitt Bf 108 po modifikavimo tapo naikintuvu Bf 109. Šio lėktuvo konstrukcija turėjo didelį tobulinimo potencialą, dėl to neatsitiktinai Me Bf 109 laikomas vienu iš geriausių Antrojo pasaulinio karo naikintuvų, įvairios versijos tarnavo  iki pat karo pabaigos. Iš Sovietų gautos žinios padėjo vokiečiams susipažinti su Sovietų taktikos naujovėmis, konstruktoriams- su technine patirtimi. Vokietijos aviacinė mintis progresavo pralenkiant visą pasaulį. Kitoje žemės rutulio pusėje Japonija sėmėsi idėjų iš JAV pasiekimų ir kūrė savo KOP bei jų naudojimo taktiką. Nemažai naujovių Japonija gavo iš sąjungininkės Vokietijos.

Dornier Do 17

Messerschmitt Bf 109


Heinkel He 111

Daug ginčų inžinierių ir lakūnų bendruomenėje kėlė biplano bei monoplano perspektyvų prognozės. Biplanas yra manevringesnis ir jo tūpimo bei kilimo greičiai mažesni, dėl ko užtenka trumpesnio tako. Monoplanas- greitesnis. Pavyzdžiui, Sovietų oro mūšio taktikoje buvo numatyta monoplaną I-16 naudoti priešininko dėmesiui atitraukti, o biplanas I-15 arba I-153 turėjo numušinėti priešus. Palaipsniui aliuminio lydiniai stūmė specialiai apdorotą medieną ir aviacinį audeklą iš aviacijos, naujų konstrukcijų lėktuvai įgijo įtraukiamą važiuoklę, kabina ir šaulių vietos tapo uždari, varikliai vis galingesni. Keitėsi ir patys lėktuvai artėdami prie aerodinaminio tobulumo kriterijų. Atsirado specializuoti tam tikrai taktikai lėktuvai, tokie kaip Ju 87, kuris tiksliai bombą numesdavo į taikinį pikiruodamas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Sovietuose buvo sukurtas IL-2 „Šturmovik“, kuris laikomas atakos lėktuvų pradininku. Taktika tobulėjo siekiant antžemines arba jūrų pajėgas panaudoti kooperuojant veiksmus su KOP. Rankomis rodomus pilotų ženklus pakeitė radijas. Visuomenėje palaipsniui keitėsi požiūris į aviacijoje dirbančius žmones, nes rezultatai šioje sferoje tapo pasiekiami tik turint gerą išsilavinimą, kvalifikaciją ir intelektą, be to, pats darbas buvo sąlyginai inteligentiškas ir švarus, lyginant su kitomis karybos sritimis.


Junkers Ju 87

IL-2 „Šturmovik“

1939 metais Prancūzija keitė pasenusius lėktuvus naujais. Galima pažymėti progresyvius naikintuvus Bloch MB.152, Arsenal VG33 ir Dewoitine D 520, lengvuosius bombonešius Breguet 693 ir Bloch 175. Prancūzijos vyriausybė pripažino, kad KOP skiriama nepakankamai lėšų ir perginklavimas pradėtas pavėluotai. Antrąjį pasaulinį karą prancūzų KOP pasitiko nepasiruošusios, nors su turima technika kovojo ryžtingai. Morane-Saulnier MS 406 buvo pagrindinis prancūzų naikintuvas karo pradžioje, tačiau santykis 175 numušti priešai ir 400 prarasti MS 406 byloja apie prastesnes technines charakteristikas. Bombonešiai Amiot 143, Bloch 210, Farman F.222 buvo akivaizdžiai atsilikę nuo laikmečio, o Bloch 131 dislokuotas tik Šiaurės Afrikoje, kaip senstelėjęs. Amiot 350 pasirodė prieš pat karą ir nors spėta išleisti 62 bombonešius, jie nebuvo paruošti eksploatacijai. Vidutinis bombonešis LeO 45 taip pat gautas karo išvakarėse ir jų pagaminta nepakankamai. Potez P.63 buvo skirtas įvairioms užduotims vykdyti, tačiau stokojo variklių galios, o Caudron-Renault CR 714 „Cyclone“ netenkino kariškių valdymo charakteristikomis. Tačiau šie naikintuvai dviejų eskadrilių pastangomis mūšio dėl Prancūzijos metu numušė 12 vokiečių lėktuvų prarasdami 13. Šios eskadrilės buvo suformuotos iš Lenkijos pasitraukusių pilotų, kai vokiečiai ją okupavo.

Morane-Saulnier MS 406

Potez P.63

Dewoitine D 520

Arsenal VG33


Bloch MB.152

Breguet 693


Bloch 175


Amiot 143

Bloch 210


Farman F.222

Bloch 131


Caudron-Renault CR 714 „Cyclone“

Amiot 350


Liore et Oliver LeO 45

JAV vyriausybė neskyrė pakankamai lėšų ir manė, kad potencialūs priešai yra pakankamai toli ir silpni, kad galėtų užpulti. Prie to prisidėjo ir bendros gyventojų nuotaikos nesikišti į toli vykstantį konfliktą Tik prieš pat karo Europoje pradžią buvo susigriebta ir investuota į naujų lėktuvų kūrimą.
Vokietija puikiai žinojo Sovietų VVS techniką ir taktiką iš bendradarbiavimo iki 1936-ųjų ir nuo 1939-ųjų, po Molotovo- Rybentropo pakto pasirašymo, kai bendradarbiavimas vėl suaktyvėjo. Luftwaffe pasinaudojo civiliniu karu Ispanijoje 1936-aisiais kovodama generolo Franko pusėje prieš Sovietų VVS, prisidengusias Ispanijos vėliava, ir išbandė savo taktiką bei naujus lėktuvus. Vokietijos KOP vadovybė liko patenkinta rezultatais ir padarė išvadas dėl taktikos bei technikos tobulinimo. Vokietijos KOP techninį branduolį sudarė naikintuvai Messerschmitt Bf 109 ir Messerschmitt Bf 110, bombonešiai Heinkel He 111, Junkers Ju 87 ir senstelėję Junkers Ju 86 bei pasenę, bet patikimi transporto lėktuvai Junkers Ju 52. Luftwaffe (Vokietijos karinės oro pajėgos) sėkmingai naudojo Henschel Hs 123 kaip atakos lėktuvą tiek Ispanijos kare, tiek Sovietų fronte vėliau. Prieš pat invaziją į Lenkiją Luftwaffe pradėjo gauti naujus greitus bombonešius Junkers Ju 88. Katapultinis Arado Ar 196 daugiausia vykdė jūrų žvalgybos funkcijas, jį naudojo ir linijiniai laivai „Admiral Spee“, „Tirpitz“, „Bismark“ bei kiti.

Messerschmitt Bf 110

Junkers Ju 52

Henschel Hs 123

Junkers Ju 88

Arado Ar 196

Italijos KOP užmigo ant sėkmės Afrikos žemyne laurų.
Japonijos vadovybė įdėmiai sekė technologijos pasiekimus pasaulyje ir padarė atitinkamas išvadas iš susidūrimo su Sovietų VVS Mongolijoje. Japonijos armija pergalingai nužygiavo per solidžią Azijos žemyno dalį.
Didžioji Britanija rimčiausiai iš fašizmo diktatūros priešininkų ruošėsi karui: nors ir pavėluotai, bet operatyviai reorganizuota ekonomika, investicijos į naujojo naikintuvo „Spitfire“ kūrimą ir jo bei „Hurricane“ gamybą. KOP naikintuvų pagrindą sudarė „Hurricane“, „Spitfire“ buvo mažiau. Šalia jų dar buvo naudojami naikintuvai Gloster „Gladiator“, lengvieji bombonešiai Fairey „Battle“, bombonešiai Handley Page „Hampden“, torpednešiai Fairey „Swordfish“ bei skraidančios amfibijos Short „Sunderland“.


Supermarine “Spitfire”

Hawker “Hurricane”

Gloster „Gladiator“

Fairey „Battle“


Handley Page „Hampden“

Fairey „Swordfish“

Short „Sunderland“

Nyderlandų KOP turėjo Fokker D.XXI naikintuvus, tačiau jie nebegalėjo lygiomis konkuruoti su Luftwaffe lėktuvais. Bombonešis Fokker T.V prasidėjus karui nebuvo laikomas sėkmingu lėktuvu. Naujųjų sunkiųjų naikintuvų Fokker G.I buvo išleista pernelyg mažai, bet jie spėjo nemaloniai nustebinti vokiečius.


Fokker D.XXI                                                                           Fokker T.V


Fokker G.I

Lenkija taip pat turėjo savo gamybos lėktuvų karinėse oro pajėgose, tačiau tik bombonešis P.37B „Los“ pripažintas moderniu, o naikintuvai P.11 nebeatitiko naujausių poreikių. Lengvieji bombonešiai PZL P.23 „Karas“ buvo silpnai ginkluoti, lėti ir negalėjo nešti sunkesnių ar daugiau bombų. Bombonešiai LWS-4 „Zubr“ taip pat nebuvo naujiena ir jų tebuvo 15 lėktuvų, be to, jie buvo perduoti mokymo eskadrilėms ir mūšiuose nedalyvavo. Daugumos kitų Europos valstybių KOP lėktuvai buvo pirkti ir dėl to atitinkamai dar senesni. Čekai turėjo savos gamybos naikintuvą Avia B-534, kuris pirmą kartą pakilo 1933 metais ir tuo metu buvo vienas iš geriausių, tačiau 1939 metų aviacinė technika pažengė į priekį.


PZL P.11                                                                        PZL P.37B „Los“


PZL P.23 „Karas“                                                                 LWS-4 „Zubr“

Avia B-534

Lietuvos KOP prieš karą turėjo 4 aviacines grupes:
I žvalgybinę, suformuotą iš 3 eskadrilių ir turinčią 10 ANBO 41, 9 ANBO IV, 1 ANBO 51, 2 Albatros J.II lėktuvus;
II naikintuvų, suformuotą iš 3 eskadrilių ir turinčią 13 Dewoitine D.501, 14 Gloster Gladiator Mk.I, 7 Fiat CR.20, 1 ANBO 51, 3 Bucker Bu 133 lėktuvus;
III bombonešių, suformuotą iš 2 eskadrilių ir turinčią 14 Ansaldo A-120, 2 de Havilland DH 89, 2 LVG C.VI, 10 ANBO 41, 1 ANBO 51, 1 Lockheed L-5B „Vega“ (Lituanika II) lėktuvus;
IV mokomąją, turinčią 1 Fokker D.VII, 5 ANBO III, 3 ANBO IV, 3 ANBO V, 2 ANBO VI, 7 ANBO 51, 3 Bucker Bu 133, 2 Avro 626 lėktuvus.
1939 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lemiami vokiečių KOP pergalių faktoriai: modernesni lėktuvai, pažangi taktika ir glaudi kooperacija su sausumos bei jūrų pajėgomis.
Sovietus realijos vertė ruoštis karui, todėl 1941 metais dalį eskadrilių pasiekė naujieji naikintuvai Jak-1, LaGG-3, MiG-3, atakos lėktuvas IL-2 „Šturmovik“. Neigiamos įtakos kovinei parengčiai turėjo „tautos priešų“ medžioklė. Nenorėdami būti apkaltinti kenkimu tėvynei, eskadrilių vadai vengė naudoti kurą ir kitas medžiagas bei draudė skraidymus, be to, kai nėra skrydžių- nėra incidentų. Kaip žinia, pilotas moka skraidyti, kai skraido, o Sovietų pilotai neturėjo pakankamai skraidymo įgūdžių. Sovietų VVS vadovybė liko patenkinta konflikto su Japonija Mandžiūrijoje bei civilinio karo Ispanijoje rezultatais ir dalinai ignoravo nesėkmes konflikte su Suomija bei Ispanijos kare dalyvavusių pilotų pastabas. Techninį KOP branduolį tebesudarė senesnės kartos medinės konstrukcijos naikintuvai I-15, I-153, I-16, įvairias funkcijas atliekantis Po-2 bei bombonešiai SB-2 ir DB-3.


Jak-1                                                                                 LaGG-3


MiG-3                                                                             I-16

I-15                                                                                          I-153

SB-2                                                                                        DB-3

Po-2                                                                     DB-3F modifikacija perkrikštyta į IL-4

Antrasis pasaulinis karas
nuo 1939 rugsėjo 1 dienos iki 1941 metų galo

1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nors daugelis tikėjosi, kad jo pavyks išvengti. Vokietijos karinės pajėgos buvo pranašesnės už Lenkijos skaičiumi, pasiruošimu, taktika bei technika. Ju 87 sukrėtė pasaulį bombardavimo tikslumu, He-111 pasidarbavo naikinant stambesnius taikinius, Messerschmitt Bf 110 Hitlerio įsakymu prisidėjo prie Varšuvos griovimo. Luftwaffe labai glaudžiai kooperavo su sausumos ir jūrų pajėgomis. Reikia atsižvelgti į tai, kad 90% visų Vokietijos KOP lėktuvų pagaminta per paskutiniuosius trejus prieškario metus. Likusį 10% lėktuvų didžiąja dalimi sudarė transporto lėktuvas Ju 52. Jokia kita valstybė negalėjo pasigirti tokiu naujų lėktuvų parku. Vokiečiai naudojo naikintuvus Messerschmitt Bf 109, prieš juos Lenkijos PZL P.11 atrodė beviltiškai pasenę. Žaibiškas karas tęsėsi Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Vokietijos KOP nesusidūrė su rimtu pasipriešinimu ore šiame karo etape. Likę sveiki okupuotose valstybėse lėktuvai po bandymų didžiąja dalimi buvo perduoti Italijos KOP pilotų apmokymo tikslu. Marionetinei Prancūzijos Viši vyriausybei buvo nurodyta toliau gaminti Dewoitine D 520 ir toliau tęsti eksperimentus su Bloch MB.152. Rumunija su savo gamybos IAR 80 tapo Vokietijos sąjungininke, beje, IAR 80 buvo gerokai modernizuotas PZL P.11 naikintuvas.


IAR 80

1940 metais Hitleris manė greitai susidorosiąs su vienintele neokupuota priešininke Didžiąja Britanija bei po to nesunkiai įveiksiąs Staliną. Tačiau KOP maršalo Hugh Dowding dėka Didžioji Britanija padidintu tempu gamino “Hurricane” ir “Spitfire” nepamiršdami apmokyti perskridusius pas juos okupuotos Europos pilotus anglų kalbos bei taktikos. “Spitfire” buvo naujas puikus naikintuvas, tačiau jų vis dar nepakako. Didžiosios Britanijos KOP naikintuvų branduolį sudarė “Hurricane”, kuriems ir atiteko pagrindinė mūšio dėl Britanijos našta. 1939-1940 metais RAF (Didžiosios Britanijos karinės oro pajėgos) pradėjo gauti bombonešius Armstrong Whitworth „Whitley“, Vickers „Wellington“, Bristol „Beaufort“, Handley Page „Halifax“, Short „Stirling“, jūrų naikintuvą- žvalgą Fairey „Fulmar“, jūrų bombonešį- torpednešį Fairey „Barracuda“. Bristol „Beaufighter“ buvo smarkiai modifikuotas „Beaufort“ ir jį norėta naudoti kaip sunkųjį naikintuvą, tačiau dėl savo charakteristikų „Beaufighter“ atliko pakrantės apsaugos ir naktinio naikintuvo funkcijas.


Armstrong Whitworth „Whitley“

Vickers „Wellington“


Bristol „Beaufort“

Handley Page „Halifax“

Short „Stirling“                                                         Bristol „Beaufighter“

Fairey „Fulmar“                                                                            Fairey „Barracuda“

Luftwaffe 1940 metais pradėjo įsisavinti atakos lėktuvą Henschel Hs 129, kuris buvo skirtas priešo tankų naikinimui. Focke-Wulf Fw 189 pralaimėjo konkursą kaip atakos lėktuvas Hs 129 naudai, bet tapo nugalėtoju žvalgybinio lėktuvo konkurse. Pradėtas naudoti Dornier Do 215, kuris atliko lengvojo bombonešio ir žvalgo funkcijas. Dornier siekė patobulinti Do 17, nes jo charakteristikos nusileido Ju 88. Pastangų rezultatas buvo Do 217, kuris galėjo nešti du kartus daugiau bombų, nei Ju 88 arba He 111.

Henschel Hs 129                                                     Focke-Wulf Fw 189


Dornier Do 215                                                                        Dornier Do 217

JAV vis dar tikėjosi nebūti įtraukta į karą Europoje ir diplomatinėmis derybomis stengėsi išvengti konflikto su Azijos žemyne savo ambicijas demonstruojančia Japonija. Neįtikėtina, tačiau žvalgų tiekiama informacija apie nenusileidžiančią ar net pranokstančią savo savybėmis Japonijos karinę techniką buvo ignoruojama ir jiems atgal ateidavo nurodymai atidžiau dirbti, nes manyta, kad Japonijos technika negali pranokti Amerikos. Mitsubishi A6M Zero buvo labai nemaloni staigmena amerikiečiams. Sovietuose taip pat buvo pradėti kurti nauji lėktuvai. Italijos danguje bandomuosius skrydžius atliko Macchi C.202 „Folgore“, kuris vėliau užsitarnavo priešininkų pagarbą.

Mitsubishi A6M                                                        Macchi C.202 “Folgore”

Mūšis dėl Britanijos, kuris formaliai prasidėjo 1940 metų liepos 10 dieną, nors susidūrimų tarp RAF ir Luftwaffe pasitaikė ir iki to, buvo pirmoji karo istorijoje kova, kurioje tiesiogiai nedalyvavo sausumos pajėgos. Vokietija siekė sunaikinti Didžiosios Britanijos pajėgas sausumoje ir ore tik Luftwaffe pagalba ir vėliau išsilaipinti nepatiriant didesnių nuostolių. Tuo pačiu tai buvo netikėtai stiprus pirmasis pasipriešinimas vokiečiams. Išryškėjo pakabinamų bakų degalams problemos Messerschmitt Bf 109, dėl ko pilotai skrisdavo be jų ir bombonešius nuo britų galėdavo ginti 5-10 minučių, nes kitaip degalų nepakaktų grįžimui. Mėginimai apsaugoti bombonešius sunkiuoju naikintuvu Messerschmitt Bf 110 patyrė nesėkmę, nes patiems teko gintis nuo manevringesnių britų naikintuvų. Veikė ir tas faktorius, kad apačioje svetima žemė, tuo tarpu britai buvo pas save namie ir nusileidę į pievą pamuštu lėktuvu ar parašiutu lengvai grįždavo į dalinį. “Spitfire” buvo manevringesnis už Messerschmitt Bf 109, bet negalėdavo pasivyti sukančio į vertikalę aukštyn ar žemyn priešininko. Vokiečių pasitikti iš anksto pakildavo “Hurricane” ir “Spitfire”, nes britai naudojosi radarais. Tai buvo pirmieji patikimesni radarai, kurie sėkmingai funkcionavo ir atsilaikė prieš vokiečių atakas, nes jų pagrindą sudarė metalo konstrukcijų bokštai ir tik tikslus bombos pataikymas galėjo radarą pažeisti. Lemiama Luftwaffe klaida buvo civilių miestų bombardavimas. Nesitikėdami, kad RAF atsigaus, vokiečiai nustojo bombarduoti aerodromus. RAF pakako trijų savaičių jėgų kaupimui, po ko Luftwaffe nuostoliai nuo RAF naikintuvų grėsmingai išaugo. 1940 m. spalio 31 dieną mūšis dėl Britanijos baigėsi. Vokietijos KOP vadovybė pripažino, kad tęsiantis tokiems nuostolių tempams bus padaryta nepataisoma žala, tuo tarpu reikėjo ruoštis žygiui į rytus. Tuo tarpu laivus, plukdančius pagalbą iš JAV, Atlanto vandenyne užpuldinėjo vokiečių submarinos ir tolimojo veikimo Fw-200 „Condor“ bombonešiai.

Toliau karas vystėsi kiek be išankstinio plano. Savo iniciatyva Italija užpuolė Graikiją, kurios KOP naikintuvų branduolį sudarė importuoti iš Lenkijos jau spėję pasenti PZL P.24. Italai naudojo Savoia-Marchetti S.M.79 ir Fiat B.R.20 „Cicogna“ bombonešius bei Fiat G.50 „Freccia“, Macchi MC.200 „Saetta“ ir senstelėjusius Fiat C.R.42 „Falco“ naikintuvus. Žemėje italams sekėsi nekaip, graikai nubloškė juos atgal į Albanijos teritoriją. Vokiečiai tuo tarpu užėmė Balkanus, užsitikrino naftos išteklius bei išlaipino parašiutininkus Kretoje.

Focke-Wulf Fw 200 “Condor”                                                  Fiat C.R.42 „Falco“

Savoia-Marchetti S.M.79 “Sparviero”                                                      Fiat B.R.20 “Cicogna”


Fiat G.50 „Freccia“                                                  Macchi MC.200 „Saetta“

Daugiausia pagaminta ir plačiausiai žinomas galintis leistis ant vandens ir sausumos lėktuvas amfibija Consolidated PBY „Catalina“ JAV kariškius pasiekė dar prieš karą. Šie lėktuvai atliko žvalgybos, kovos prieš povandeninius laivus, gelbėjimo, minų paieškos, bombardavimo ir transportavimo funkcijas. 1940 metų gale JAV pramonė pradėjo tiekti Curtiss P-40 naikintuvus, 1941 metų pradžioje Martin B-26 „Marauder“ bombonešius. Dalis šių bombonešių buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją. Tuo metu sąjungininkai pradėjo kurti planus apie strateginį Vokietijos bombardavimą, ir tai buvo naujas dalykas karo istorijoje. Amerikiečiai tikėjo, kad jų bombonešiai pakankamai ginkluoti ir gali apsiginti nuo priešo naikintuvų, tuo tarpu britai buvo labiau linkę bombonešių reidus daryti nakties metu. Pirmasis B-26 „Marauder“ reidas dieną be naikintuvų priedangos buvo į Prancūzijos teritoriją 1941 metų vasaros pradžioje. Po šio reido į savo aerodromą grįžo vos keli lėktuvai. Amerikiečiai suprato, kad reikalingas tolimo veikimo naikintuvas bombonešių palydai. Vienu iš populiarių amerikiečių bombonešių tapo Martin 187 „Baltimore“, kuris savo ruožtu buvo Martin 167 „Maryland“ modifikacija. „Baltimore“ daugiausia buvo naudojamas Viduržemio jūros regione, jį pamėgo RAF, Australijos, Pietų Afrikos bei kitų valstybių pilotai.


Consolidated PBY „Catalina“                                                           Martin B-26 “Marauder”

Curtiss P-40

Martin „Baltimore“


Martin 167 „Maryland“

1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Sovietus. VVS (Sovietų karinės oro pajėgos) tik pradėjo gauti naujus LaGG-3, Jak-1 ir MiG-3 naikintuvus, tačiau senų lėktuvų parko dydžiu gerokai lenkė Luftwaffe pajėgas. MiG-3 prarasdavo pranašumą žemiau vidutinio aukščio kovoje su Messerschmitt Bf 109, o kiti du nusileisdavo priešininkui variklio galia. Naujųjų pikiruojančių bombonešių Pe-2 eksploatacijoje buvo mažai ir jie jokios įtakos daryti negalėjo. Naujas atakos lėktuvas IL-2 “Šturmovik” pradžioje buvo sumanytas kaip dvivietis, tačiau Stalino liepimu perdarytas į vienvietį ir daliniuose jų tebuvo 249 vienetai. Tik gerokai vėliau IL-2 tapo dvivietis- šaulys gynė galinę lėktuvo sferą. Neturėdami gynybos iš galo, IL-2 skrisdavo žemai, kad priešininko naikintuvas negalėtų atakuoti iš apačios, o užpulti skrisdavo ratu, kad iš paskos skrendantis apgintų priekyje esančio uodegą. Su-2 buvo alternatyvus atakos lėktuvas, tačiau jų pagaminta dar mažiau. Sovietų tolimojo veikimo aviacija buvo nepakankamai išvystyta. Bombonešiai IL-4 bombardavo Berlyną rugpjūčio nuo 8-sios nakties. Rugpjūčio 10-osios naktį į reidą kilo 6 keturių variklių Pe-8 ir 3 dvimotoriai Er-2. Dėl techninių problemų ir savų naikintuvų bei priešlėktuvinės artilerijos veiksmų, dalis lėktuvų buvo prarasta. Šios akcijos neturėjo didesnės karinės reikšmės ir greitai baigėsi dėl tinkamų pasiekti Berlyną aerodromų praradimo.


Pe-8                                                                                         Er-2

Pe-2                                                                                         Su-2

Luftwaffe buvo įvestos naujos normos apdovanojimams rytų fronte gauti, nes pilotai lengvai numušdavo tiek Sovietų lėktuvų, kad pasidarė nepatogu prieš tuos vokiečių pilotus, kurie anksčiau kovojo Europoje ir 1941 metais nedalyvavo operacijoje “Barbarossa”. Luftwaffe pradėjo naudoti naujus naikintuvus Fw-190, kurie pasižymėjo ypatingai geromis charakteristikomis. Vokiečiai aplenkė visą pasaulį eksperimentuodami kariniais tikslais su turinčiu raketinį variklį Lippisch lėktuvu, kurio idėja vėliau įsikūnijo Messerschmitt Me 163.


Focke-Wulf Fw 190                                                                Lippisch DFS 194

Australijos vyriausybė įvertino galimą žemyno blokados grėsmę ir pradėjo kurti savo karinį pramoninį kompleksą. Viena iš gynybos priemonių- pradėtas kurti savos gamybos naikintuvas „Boomerang“.

1941 metų gruodžio 7 dieną Japonijos jūrų laivyno KOP atakavo JAV laivyno karinę bazę Pearl Harbor Havajuose tuo pradėdamos karą tarp Japonijos ir JAV. Pirmoji japonų lėktuvų banga startavo šeštą valandą ryto ir ją sudarė 51 pikiruojantis bombonešis Aichi D3A1 „Val“, 49 bombomis ir 40 torpedomis ginkluoti Nakajima B5N2 “Kate” bei 43 naikintuvai Mitsubishi A6M2 „Zero“. Po valandos ir 15 minučių į dangų pakilo antroji banga, kurią sudarė 78 D3A1, 54 B5N2 ir 35 A6M2 lėktuvai. Ataka prasidėjo 7.55, kai pirmosios bombos nukrito Ford salos aerodrome. Amerikos kariniam jūrų laivynui buvo padaryta didžiulė žala ir tik laimingo atsitiktinumo dėka lėktuvnešiai buvo visai kitur. Amerikiečių lėktuvai aerodromuose buvo tvarkingai surikiuoti viduryje, nes baimintasi vietinių gyventojų išpuolių ir lėktuvai patraukti nuo aerodromų kraštų. Japonijos karinio jūrų laivyno galia buvo visiškai netikėta JAV, nes anksčiau tuo tiesiog buvo netikima. Amerikiečiai turėjo daug lėktuvų, tačiau patyrė, kad japonų Mitsubishi A6M “Zero” gerokai manevringesnis bei greičiau kyla vertikale aukštyn. Amerikiečiai galėjo gelbėtis tik pikiruodami žemyn, jei buvo aukštai, nes jų sunkūs Grumman F4F „Wildcat“ naikintuvai greičiau įsibėgėdavo, arba naudoti ypatingą taktiką, kai porininkas skrenda kiek toliau atsilikęs ir saugo priekyje skrendantį. Pirmasis daro posūkį link porininko, kai japonų naikintuvas atakuoja ir iš tada porininkas atakuoja užpuoliką. Šią taktiką pradėjo naudoti pirmasis JAV karinio jūrų laivyno asas leitenantas Edward O’Haire. Po jo žūties, Čikagos tarptautiniam oro uostui buvo suteiktas O’Haire vardas. Laivyne amerikiečiai dar naudojo Brewster F2A „Buffalo“ naikintuvą ir lengvąjį bombonešį Douglas SBD „Dauntless“, kurie buvo dar lėtesni. Amerikiečių inžinieriai ištyrė numuštų “Zero” nuolaužas ir aptiko, kad toks manevringumas yra pasiektas dėl lėktuvo mažo svorio, o svoris sumažintas nededant plieninių plokščių, kurios saugo pilotą nuo kulkų bei kuro bakai palengvinti, nes jų sienelės plonos ir pataikius kulkai neužsihermetizuoja. Kitaip sakant, naikintuvo charakteristikos pagerintos padidinant piloto žūties ir lėktuvo pažeidžiamumo tikimybę.

Gruodžio mėnesį USAF (JAV karinės oro pajėgos) gretos pasipildė Douglas C-47 „Skytrain“, Didžiojoje Britanijoje dar vadintu „Dakota“ transporto lėktuvu. Jis sukurtas civilinio Douglas DC-3 pagrindu. DC-3 pagrindu buvo ir daugiau modifikacijų, skirtų transporto reikmėms.


Grumman F4F “Wildcat”

Douglas SBD “Dauntless”

Brewster F2A “Buffalo”                                                                          Douglas C-47

Tą patį mėnesį Kinijoje pradėjo veikti amerikiečių „Skraidančių tigrų“ eskadrilė, kurios pilotai ant savo P-40 naikintuvų nupiešdavo tigro nasrus ir akis. Jie susidūrė su Japonijos sausumos oro pajėgų Nakajima Ki-43 „Hayabusa“ naikintuvais ir Mitsubishi Ki-21 „Sally“ bombonešiais, kurie ir sudarė Japonijos sausumos oro pajėgų pagrindą. Beje, Japonijoje buvo labai atskiros jūrų ir sausumos aviacijos, kiekvienos iš jų save laikė geresne už kitą. Japonijos jūrų aviacijos pagrindą sudarė minėtas Mitsubishi A6M „Zero“ naikintuvas, pikiruojantis bombonešis Aichi D3A „Val“, ir pasenęs Mitsubishi G3M „Nell“, kurį keitė naujas Mitsubishi G4M „Betty“ bombonešis. Torpednešis Nakajima B5N „Kate“ tapo standartiniu ginkluotės elementu. Pradžioje kurtas kaip žvalgybinis lėktuvas Mitsubishi Ki-46 „Dinah“ vėliau buvo naudojamas ir kaip sargybos naikintuvas, naikintuvas-bombonešis bei naktinis naikintuvas.


Nakajima Ki-43 “Hayabusa”                                                     Mitsubishi Ki-21 “Sally”

Aichi D3A “Val”                                                       Mitsubishi G3M “Nell”

Mitsubishi G4M “Betty”                                                            Nakajima B5N “Kate”

Mitsubishi Ki-46 II „Dinah“                                                             SAAB 17

Kawanishi H6K “Mavis”

Švedijos KOP pradėjo įsisavinti švedų gamybos lėktuvą- pikiruojantį bombonešį SAAB 17. Nors Svenska Aeroplan AB įkurta 1937 metais, iki tol joje buvo gaminami licenciniai Douglas A-17, Junkers Ju 86A ir North American NA-16.

1942 metai

Sovietų armija 1941 metų gruodžio 5 dieną kontratakavo prie Maskvos ir sustabdė vokiečių puolimą šiame fronte. 1942 metais įvykiai klostėsi ne taip, kaip planavo Vokietijos, Italijos ir Japonijos lyderiai.

Britų RAF gretos pasipildė bombonešiais De Havilland “Mosquito” ir Avro „Lancaster“. Pirmasis “Lancaster” kovinis reidas įvyko kovo mėnesį. Šis lėktuvas tapo pagrindiniu bombonešiu Didžiojoje Britanijoje iki pat karo pabaigos. „Lancaster“ sukurtas modifikavus dviejų variklių Avro „Manchester“. RAF vykdė naktinių bombonešių reidus atakuojant strateginius Vokietijos objektus. Pati bombardavimo strategija dar buvo formuojama, nes iškilo labai daug politinių, moralinių, techninių ir taktinių klausimų. Karas vyko tarp kariškių, kurie naudojo ginklus bei techniką. Patys kariškiai yra iš civilių, ginklus ir techniką gamina bei transportuoja taip pat civiliai. Nužudyti žmogų karine uniforma, kuris naudoja ginklą prieš kitą kariškį ar civilį yra moralu, nes tai gynyba. O kokie moralės reikalavimai karinių gamyklų, kurios gamina ginklus, tankus, lėktuvus, naftos perdirbimo įmonių, kurios tiekia kurą ir tepalus šiai technikai, geležinkelio bei automobilių tinklo atžvilgiu?

“Mosquito” buvo gaminamas žvalgybinio lėktuvo, lengvojo bombonešio ir sunkiojo naikintuvo versijose. Šis aparatas gamintas iš apdorotos medienos, turėjo galingus variklius bei neturėjo gynybinės ginkluotės, kuo išsiskyrė iš to meto analogiškų lėktuvų. Būdamas lengvas ir greitas, “Mosquito” (angliškai mosquito- uodas) galėjo dar ir aukštai skristi. Tokios koncepcijos aparatas turėjo pasižymėti kaip sunkiai numušamas, tai patvirtino ir vėlesnė statistika- “Mosquito” patyrė mažiausius nuostolius iš visų RAF lėktuvų.

Amerikiečių Vultee „Vengeance“ pikiruojantis bombonešis pradėtas tiekti Australijos RAAF, RAF, USAF ir Kanados RCAF.


Avro „Lancaster“                                                    North American B-25 „Mitchell“

De Havilland “Mosquito”                                          Curtiss C-46 „Commando“

Vultee „Vengeance“

Pasaulis sužinojo, kad amerikiečiai bombardavo Tokiją balandžio 18 dieną. Šiame antskrydyje dalyvavo Doolittle specialiai tam surinkta North American B-25 “Mitchell” pilotų eskadrilė. Ypatinga tai, kad B-25 “Mitchell” yra sausumos bombonešis, tačiau Doolittle eskadrilė pakilo nuo lėktuvnešio, nes JAV neturėjo artimesnių aerodromų ir tokių lėktuvų, kurie pasiektų Japonijos teritoriją. Bombonešiai buvo maksimaliai ištuštinti, net gynybiniai kulkosvaidžiai nuimti, ekipažas sumažintas iki minimumo. Po intensyvių treniruočių pilotai pasiruošė. Skrydį teko pradėti kiek anksčiau ir toliau nuo numatytos vietos, nes pakeliui pasitaikęs japonų žvejybinis laivas spėjo išsiųsti radiogramą apie artėjančius amerikiečių laivus kol buvo sunaikintas lėktuvnešio palydos, nors vėlesni įvykiai parodė, kad japonai nesiėmė gynybos. 16 lėktuvų pakilo ir nedideliame aukštyje nuskrido link Tokijo. Karine prasme antpuolio rezultatai nebuvo įspūdingi, tačiau netikėtas atakuojančių amerikiečių bombonešių vaizdas turėjo milžinišką psichologinį poveikį japonams, nes du šimtmečius Japonijos salos buvo nepaliestos priešo ir gyventojai tikėjo savo armijos nenugalimumu. Tuo pačiu šis amerikiečių lakūnų žygdarbis įkvėpė tėvynainius, parodė, kad JAV kontratakuoja. Doolittle eskadrilė pasiekė Kiniją, kur dalis pilotų žuvo, dalis pateko į Kinijoje įsitvirtinusių japonų nelaisvę, bet didesnė dalis buvo išgelbėta kiniečių ir grįžo į tėvynę.

Transporto lėktuvų gretas papildė Curtiss C-46 „Commando“, kurie buvo intensyviai naudojami krovinių gabenimui iš Indijos į Kiniją ir kituose regionuose kovoje prieš Japoniją. Pakilo į orą pirmasis Douglas C-54 „Skymaster“ prototipas. Tai buvo civilinio Douglas DC-4 modifikacija, pritaikyta karinėms transportavimo reikmėms. Beje, JAV prezidentas Ruzveltas skraidė C-54 VIP variantu.

Gegužės 5-8 dienomis Ramiajame vandenyne įvyko Koralų jūros mūšis- didžiausias istorijoje jūrų mūšis panaudojant aviaciją. Amerikiečiai patyrė didelių nuostolių, japonų pajėgos nukentėjo panašiai, bet svarbiausia- išsisklaidė Japonijos nenugalimumo aureolė.

Birželio 3-6 dienomis Midway mūšis pakeitė karo eigą Ramiajame vandenyne. Jūrų aviacija suvaidino lemiamą vaidmenį. Patyrusi didelių nuostolių, Japonija perėjo į gynybą. Čia pirmą kartą pasirodė Grumman TBF “Avanger”. Iš 7 lėktuvų į lėktuvnešį grįžo tik vienas. Patys to nežinodami TBF “Avanger” torpednešiai pasitarnavo sparno draugams atitraukdami japonų naikintuvus nuo Douglas SBD “Dountless”, kurie tiksliai pasidarbavo bombomis. Tuo pačiu, kaip Martin B-26 “Marauder” atveju Europoje, buvo padaryta išvada, kad bombonešius ir torpednešius turi lydėti naikintuvai. “Avanger” buvo kuriamas KISS principu, t.y. Keep It Stupid Simple (atsparus kvailiui) ir tik juokais siejamas su angliško žodžio kiss reikšme- bučinys. Lėktuvas gavosi nepaprastai patikimas, lengvai pilotuojamas ir aptarnaujamas. “Avanger” savitas dar ir tuo, kad vėliau dauguma jų buvo pagaminti firmoje General Motors, kuri nieko bendro su aviacija anksčiau neturėjo. TBF reiškia torpednešis-bombonešis pagamintas Grumman gamykloje, TBM- General Motors cechuose. Tiesiog Grumman gamyklos gamino naikintuvus ir nepakako resursų gaminti “Avanger”. General Motors kardinaliai pakeitė amerikiečių moters stereotipą. Buvusios namų šeimininkės pakeitė į karą išėjusius sūnus, vyrus ir tėvus gamykloje. Beje, šio tipo lėktuvu skraidė JAV prezidentas- George H. W. Bush, bet apie tai vėliau.


Grumman TBM „Avanger“                                       Douglas C-54 „Skymaster“

Birželio gale vokiečiai vėl įsiveržė į Egiptą, bet buvo sustabdyti britų ir amerikiečių prie Alameino. Liepos 17 dieną vokiečių armija buvo sustabdyta prie Stalingrado Rusijoje. Rugpjūčio 24- lapkričio 15 vykusiame Guadalcanalio mūšyje amerikiečiai galutinai perėmė iniciatyvą į savo rankas Ramiajame vandenyne. Spalio 23- lapkričio 4 dienomis įvyko mūšis prie Alameino ir lapkričio 8 dieną JAV bei Didžiosios Britanijos pajėgos išsilaipino Alžyre, kur susigrūmė su prancūzų Viši vyriausybės armija. Lapkričio 11 dieną prancūzai Alžyre pasidavė, į ką vokiečiai reagavo pilnai okupuodami Prancūziją Europoje bei siųsdami tankų armiją prieš britus ir amerikiečius Alžyre. Vokiečiams pavyko sustabdyti priešininkus šiaurės Afrikoje, tačiau lapkričio 19 dieną raudonoji armija kontratakavo ir apsupo dideles pajėgas prie Stalingrado.

Pradedant gruodžio mėnesiu, britų bombonešių naktinius strateginius antskrydžius papildė amerikiečių bombonešiai dienomis. Nuo šiol Vokietija buvo bombarduojama visą parą, jei leisdavo orai. Vokiečiai savo ruožtu pradėjo bandyti pirmuosius naktinius naikintuvus su radarais bei kurti antžeminių radarų tinklą.

1942 metais karinėse oro pajėgose naujų bombonešių gauta daugiau, nei naujo tipo naikintuvų. Didžiosios Britanijos ir Sovietų VVS atsirado amerikiečių gamybos lėktuvų, kurie buvo atplukdyti per Atlantą, dalis jų surinkti iš gautų detalių. Pavyzdžiui, Sovietuose lėktuvas Bell P-39 “Airacobra” buvo naudojamas kaip naikintuvas, nors amerikiečiai labiau linkę priskirti atakos lėktuvo funkciją. Šis aparatas ypatingas tuo, kad variklis yra už kabinos ir sraigto velenas yra po pilotu. Kūrėjai naudojosi principu- paimama aviacinė ginkluotė, o variklis, sparnai ir visa kita reikalingi šiai ginkluotei skraidyti.

Sovietų Sąjungoje pramonė dar tik buvo perdislokuota už Uralo kalnų, dėl ko savo gamybos lėktuvų srautas nepatenkino poreikių. Lengvasis bombonešis Douglas A-20 taip pat buvo mėgiamas rusų pilotų tarpe. Britai A-20 pakrikštijo „Boston“.


Douglas A-20                                                    Bell P-39 „Airacobra“

JAV KOP pradėjo gauti legendinį Lockheed P-38 “Lightning”. Tai buvo greitas bei sunkus naikintuvas, kuris galėjo nešti ir atakos ginkluotę. “Lightning” buvo pakankamai manevringas atsižvelgiant į jo svorį. Tuo pačiu žvalgybos lėktuvo funkcija taip pat atitiko jo galimybes. Šio tipo lėktuvu skraidė prancūzų rašytojas Antuan de Sent-Egziuperi. Beje, šis lėktuvas buvo valdomas ne vairalazde, kaip visi naikintuvai, o šturvalu. JAV tolimojo veikimo aviacija pradėjo naudoti legendinius bombonešius Boeing B-17 „Flying Fortress“ ir Consolidated B-24 „Liberator“. Pirmasis labiau prigijo Europoje, antrasis- Ramiojo vandenyno platybėse. „Liberator“ veikimo nuotolis leido kontroliuoti Atlanto vandenyno dalį, kur vokiečių submarinos iki to galėjo nebijoti atakos iš oro. Tais pačiais metais į dangų pakilo egzotiškos išvaizdos eksperimentinis lėktuvas V-173, tačiau jo silpni varikliai neleido tinkamai įvertinti privalumų, kaip trumpas pakilimo ir nusileidimo takas bei galimybė skristi dideliais atakos kampais. Be to, pilotai skundėsi blogu matomumu, nes lėktuvas ant žemės stovėdavo 22 laipsnių kampu į horizontą. Tačiau didžiausiai skeptikų nuostabai V-173 skraidė. Nuspręsta sukonstruoti dar vieną bandomąjį egzempliorių- XF-5U-1.

Lockheed P-38 „Lightning“


Boeing B-17 „Flying Fortress“


Consolidated B-24 „Liberator“                                               V-173

Japonijos KOP pasipildė sunkiuoju naikintuvu Kawasaki Ki-45 „Toryu“, lengvuoju bombonešiu Kawasaki Ki-48 II ir vidutiniu bombonešiu Nakajima Ki-49 „Donryu“. Ki-48 II buvo lėktuvo Ki-48 „Lily“ modifikacija, kurio sukūrimą savo ruožtu įkvėpė Sovietų SB-2. Ki-49 „Donryu“ buvo skirtas pakeisti Mitsubishi Ki-21 „Sally“ ir klasifikuojamas kaip sunkusis, nors realiai atitiko vidutinio bombonešio kriterijus. Ki-45 „Toryu“ buvo pirmasis japonų dviejų variklių naikintuvas- Messerschmitt Bf 110 analogas. „Toryu“ sėkmingai atliko naikintuvo ir atakos lėktuvo funkcijas.


Kawasaki Ki-45 „Toryu“                                                                          Kawasaki Ki-48 II

Nakajima Ki-49 „Donryu“

Luftwaffe pernelyg vėlai susidomėjo sunkiaisiais bombonešiais, tačiau pasirodęs naujasis Heinkel He 177 problemų neišsprendė. Beje, jis buvo konstruojamas kaip sunkusis pikiruojantis bombonešis, tačiau konstruktorių perspėjimas, kad šis lėktuvas yra pernelyg sunkus tokiam bombardavimui pasitvirtino ir lėktuvas perdarytas į sunkųjį. Variklių agregatai buvo iš sudubliuotų variklių ir nepatikimi, dažnai gesdavo ar užsidegdavo ore, neretai iškildavo konstrukcinės problemos. Nors pastarąsias vėliau ir pavyko išspręsti, pilotai nepasitikėjo lėktuvu dėl variklių problemų. He 177 norėta naudoti kaip strateginius bombonešius bombarduojant už Uralo esančias karines gamyklas, tačiau patikimumo problemos neleido šių planų įgyvendinti. Junkers Ju 88 tolimesnio vystymo rezultatas buvo Ju 188, kuris atliko aukštuminio bombonešio ir žvalgo funkcijas.


Heinkel He 177

Junkers Ju 188

Italijos KOP gretas papildė vienintelis italų gamintas keturių variklių bombonešis- Piaggio P-108. Konstrukcijos buvo pagamintos iš metalo, nemažai pažangių technologijų įdiegta į šį aparatą, kaip pavyzdžiui aviacinių pabūklų virš variklių valdymas per atstumą. Tačiau beveik visi iš 182 šio tipo lėktuvų buvo prarasti mūšiuose per dvejus metus. Naikintuvas Reggiane Re 2001 buvo Re 2000 modifikacija, kuri pradėta naudoti Italijos KOP Regia Aeronautica. Re 2000 pralaimėjo konkursą Macchi MC.200 1938 metais, tačiau sėkmingai buvo parduotas Švedijai ir dar kelioms valstybėms. Išoriškai Re 2000 labai primena amerikiečių Seversky P-35.


Piaggio P-108                                                          Reggiane Re 2000

EFW C-3603

Šveicarijos KOP pradėjo naudoti žvalgą- bombonešį EFW C-3603, kuris galėjo vykdyti ir atakos lėktuvo funkcijas dieną bei naktį. Šveicarijoje C-3603 buvo patruliuojamas pasienis.

Okupuotose valstybėse per 1942 metus labai sustiprėjo pasipriešinimas, kuriame aviacijai atiteko ryšių su pogrindžiu palaikymo, ginklų ar žmonių gabenimo funkcijos.

1943 metai

1943 metai laikomi persilaužimo momentu Antrajame pasauliniame kare. Prielaidas tam sudarė perorganizuota pramonė antihitlerinės sąjungos valstybėse, įdirbis technikos kūrimo, taktikos ir strategijos srityse bei pasiekimai materialinių ir žmogiškųjų resursų panaudojime.

Vasario 2 dieną prie Stalingrado pasidavė didelė vokiečių karinių pajėgų grupuotė. Bandymai pralaužti apsupties žiedą ir organizuoti tiekimą oru buvo nesėkmingi. Stalingrado mūšyje 1942 metų gale Sovietų VVS pradėjo naudoti naikintuvus Jak-9, kurie buvo pranašesni už vokiečių Messerschmitt Bf 109G. Jak-9 sukurtas tobulinant Jak-7DI. Stalingrade įvyko ir naikintuvo La-5 debiutas. La-5 sukurtas LaGG-3 pagrindu, naudojant oru aušinamą variklį ir patobulinus konstrukciją. Vėlesnėse modifikacijose piloto kabina įgavo formą labiau primenančią lašą, tuo pagerinant galinės sferos matomumą. La-5 buvo ekvivalentiškas Messerschmitt Bf 109G pagal daugelį charakteristikų.


Jak-9                                                                                La-5FN

Šiaurės Afrikoje karas vyko su permaininga sėkme, kol gegužės 13 d. italų ir vokiečių kariuomenės buvo priverstos kapituliuoti Tunise. Tolimesnės kovos turėjo persikelti į pietinę Europos žemyno dalį bei tęstis Ramiajame vandenyne ir Sovietuose.

Vokietijos atsakas į amerikiečių ir britų strateginių bombonešių antskrydžius buvo sunkiųjų dvimotorių naikintuvų Messerschmitt Me 410 „Hornisse“ ir Heinkel He 219 „Uhu“ pasirodymas. Me 410 buvo gili Me 210 modernizacija, nes pastarasis nepaisant naujausių technologijų diegimo nepateisino lūkesčių ir pasižymėjo avarijomis. Me 410 turėjo pakeisti senstančius Messerschmitt Bf 110. He 219 turėjo sumontuotus radarus skirtus naktinei kovai prieš bombonešius. Luftwaffe 60% naktinių naikintuvų (apie 300 aparatų) buvo Messerschmitt Bf 110, kurių versijose G ir H taip pat buvo įrengti radarai.


Messerschmitt Me 410 „Hornisse“                                              Heinkel He 219 „Uhu“

Didžiosios Britanijos karališkasis laivynas pradėjo gauti Fairey „Firefly“- dvivietį naikintuvą- bombonešį, galintį atlikti žvalgybos funkcijas. Britai modifikavo „Lancaster“ bombonešių eskadrilę taip, kad šie galėtų nešti specialiai užtvankoms sprogdinti sukurtą bombą. Kelios užtvankos buvo tokiu būdu susprogdintos ir užliejęs žemumas vanduo padarė nuostolių vokiečių pramonei ir gyventojams. Tačiau dėl atakos specifikos, kadangi reikėdavo prieš numetant bombą skristi labai žemai ir arti užtvankų, kurios buvo intensyviai ginamos priešlėktuvinės gynybos, britai patyrė didelių nuostolių. Amerikiečiai atliko bombonešių B-24 „Liberator“ reidą iš Libijos į Didžiąją Britaniją ir atakavo esančią Rumunijoje Ploesti naftos perdirbimo įmonę, kuri gamino benziną vokiečiams. Tikėtasi kad priešlėktuvinė gamyklos gynyba nebus stipri, tačiau ši žvalgybos klaida amerikiečių pilotams tapo tikru pragaru. Priešlėktuvinei rumunų gynybai intensyviai talkino ir naikintuvai IAR-80. Amerikiečių eskadrilės, kurios kovojo kartu su britais ir kaupė jėgas planuojamam Europos žemyno puolimui ateityje, pradėjo gauti legendinius naikintuvus-bombonešius North American P-51 „Mustang“ ir Republic P-47 „Thunderbolt“. Beje, šie lėktuvai pasiekė ir Ramiojo vandenyno dalinius. P-51 buvo intensyviai naudojamas bombonešių palydai ir gynimui nuo vokiečių naikintuvų, ypač, kai paaiškėjo, kad P-47 mažiau manevringas ir turi mažesnį skrydžio nuotolį. „Mustang“ pradžioje buvo skirtas RAF ir tik panaudojus Rolls-Royce variklį „Merlin“ jo charakteristikos ženkliai pagerėjo. „Mustang“ vardą lėktuvas gavo iš tuo metu populiarios dainos. P-47 turėjo vieną iš galingiausių variklių, skirtų tokios klasės aparatams šiuo laikotarpiu. Būdamas greitas, galingas, bet sunkus, P-47 puikiai atliko žemės taikinių atakos užduotis.

Fairey „Firefly“                                                North American P-51 „Mustang“

Republic P-47 „Thunderbolt“

Netoli Kursko liepos 5 dieną prasidėjo didžiausias šiame kare tankų mūšis, kuris baigėsi rugpjūčio 23 dieną, kai vokiečių pajėgos pradėjo trauktis.

Sovietų VVS atliko bandomuosius skrydžius Berezniako ir Isaevo konstrukcijos reaktyviniu lėktuvu BI. Šis aparatas nebuvo saugus dėl kuro ir oksidanto cheminio agresyvumo. Vėliau, po kelių avarijų, sukaupus duomenų, skrydžiai buvo nutraukti. Sovietų VVS pradėjo gauti naujus bombonešius Tu-2 ir nors jo charakteristikos buvo geresnės nei Pe-2, gamybos apimtys nebuvo didelės. Dėl šios priežasties Tu-2 negalėjo stipriau įtakoti karo eigos.

BI                                                                             Tu-2

Kaip tik tuo metu, liepos 10 dieną amerikiečiai ir britai išsilaipino Sicilijoje. Italijoje liepos 25 d. buvo nuverstas Musolini. Vokietija skubiai atsiuntė savo pajėgas ir nuginklavo italus užimdama didžiąją Italijos dalį. Rugsėjo 10 dieną amerikiečiai ir britai pradėjo Italijos kampaniją. Spalio 13 dieną laisvos nuo okupantų Italijos vyriausybė paskelbė karą Vokietijai. Abiejose Italijos pusėse buvo nauji naikintuvai Macchi C.205V „Veltro“, sukurti patobulinus Macchi C.202 „Folgore“. Tiesa, „Veltro“ skaičius nebuvo pakankamas, kad įtakotų karo eigą. Geriausiu vienmotoriu itališku naikintuvu laikomas Fiat G.55 „Centauro“ minimam momentui atliko tik bandomuosius skrydžius, o juos gaminanti įmonė buvo vokiečių okupuotoje Italijos dalyje. Tik po šios teritorijos išlaisvinimo „Centauro“ gamyba tapo serijine. Messerschmitt Bf 109G ir Focke-Wulf 190A charakteristikos daugeliu atžvilgiu buvo prastesnės už dar naujesnės modifikacijos Fiat G.56, kuri buvo išbandyta 1944 metų kovą.

Macchi C.205 „Veltro“                                                     Fiat G.55 „Centauro“

Ramiajame vandenyne per 1943 metus amerikiečiai atgavo Gilberto ir Saliamono salas, rytinę Naujosios Gvinėjos dalį bei Aleutų salas. Išryškėjo skirtumas tarp vokiečių ir amerikiečių KOP panaudojimo koncepcijų. Vokietijos KOP buvo pastoviai perdislokuojamos į karštesnius taškus, paliekant minimumą kitur. USAF padaliniai buvo formuojami nuo mažų eskadrilių, turinčių vos kelis lėktuvus, iki didelių- tolygiai didinant lėktuvų skaičių visose eskadrilėse. 1943 metais JAV karinis jūrų laivynas pradėjo gauti naikintuvus Grumman F6F „Hellcat“ ir japonų nemėgstamą Vought F4U „Corsair“. F6F „Hellcat“ sparčiai keitė senstančius F4F „Wildcat“ ir tuo pačiu amerikiečių laivyne buvo pratęsta lėktuvų-„kačių“ (angliškai cat- katė) giminė. Vėliau dar kelis kartus nauji naikintuvai-„katės“ pakeis senstelėjusius lėktuvus JAV kariniame laivyne, bet apie tai vėliau. F6F „Hellcat“ pilotai tvirtina numušę 5156 japonų lėktuvus, kas sudaro beveik 75% visų japonų praradimų aviacijoje. F4U „Corsair“ pripažįstamas vienu geriausiu Antrojo pasaulinio karo naikintuvų dėl 11 numuštų priešų ir 1 prarasto lėktuvo santykio. Lėktuvnešiams skirtas bombonešis Curtiss SB2C „Helldiver“ pradėjo keisti lėtesnius ir senstančius Douglas SBD „Dauntless“. Australijos RAAF pasirodė naikintuvas Commonwealth „Boomerang“. Realiai šis aparatas atliko atakos lėktuvo funkcijas, nes techninės charakteristikos buvo blogesnės nei japonų naikintuvų. Australai naudojo atgabentus ir savos gamybos pagal licenciją amerikiečių bei britų lėktuvus.

Grumman F6F „Hellcat“                                                Vought F4U „Corsair“

Curtiss SB2C „Helldiver“                                              CAC „Boomerang“

Amerikos pilotai kiek apsipažino pirmą kartą išvydę naikintuvą Kawasaki Ki-61 „Hien“ virš japonų okupuotų teritorijų, nes pamanė, kad priešai pradėjo gaminti Messerschmitt Bf 109. Ki-61 sąsaja su Vokietija buvo tik ta, kad jo variklis- tai licencinis Daimler-Benz. Ki-61 buvo skirtas sausumos KOP ir kovose užsirekomendavo kaip grėsmingas priešininkas. Sargybos naikintuvas Mitsubishi J2M „Raiden“ KOP pasiekė pavėluotai dėl techninių nesklandumų. Šių lėktuvų skaičius nebuvo didelis, tačiau jie pasižymėjo kaip geri bombonešių naikintojai. Sausumos naikintuvas-bombonešis Nakajima Ki-44 „Shoki“ nebuvo populiarus japonų pilotų tarpe, nes valdymo lengvumas ir manevringumas paaukoti skrydžio ir kilimo greičiams. Japonijos jūrų KOP pradėjo gauti pikiruojantį bombonešį Yokosuka D4Y „Suisei“, kuris kaip manoma, vėliau panaudotas pirmojoje kamikadzių atakoje. Torpednešis Nakajima B6N „Tenzan“ buvo skirtas pakeisti senstelėjusį Nakajima B5N „Kate“. Vienas iš geriausių japonų naikintuvų laikomas Nakajima Ki-84 „Hayate“, kuris gerai užsirekomendavo tiek naikintuvo, tiek sargybos naikintuvo rolėse. Amerikiečiai išbandė vieną iš patekusių į jų rankas Ki-84 „Hayate“ ir padarė išvadą, kad šis lėktuvas prityrusio piloto rankose yra pranašesnis už P-51H ir P-47N.

Kawasaki Ki-61 „Hien“                                                Mitsubishi J2M „Raiden“

Nakajima Ki-44 „Shoki“                                                 Yokosuka D4Y „Suisei“

Nakajima B6N „Tenzan“                                                           Nakajima Ki-84 „Hayate“

Europos šiaurėje aviacinė mintis nebuvo sustingusi. Paskelbusi neutralitetą kovojančioms pusėms, Švedija jautė stiprų politinį spaudimą. Dėl šių priežasčių vyriausybė ieškojo būdų, kaip apsaugoti šalį. 1943 metų liepos mėnesį buvo išbandyti pirmieji trys SAAB J21 prototipai. Aparatas buvo kiek neįprastos koncepcijos, panaudotas stumiantysis sraigtas. Lapkričio mėnesį Švedijos KOP pradėjo įsisavinti naikintuvus FFVS J22. Tai buvo sąlyginai paprastas, lengvas aparatas iš metalinių vamzdžių ir medinių dalių, tačiau charakteristikos atitiko modernių naikintuvų parametrus.

SAAB J21                                                                     FFVS J22

1943 metais pasaulio KOP gavo daugiau naujo tipo naikintuvų, nei bombonešių.

1944 metai

Ramiajame vandenyne amerikiečių ir britų pajėgos per šiuos metus sparčiai priartėjo prie svarbiausios Japonijos gynybos linijos, einančios per Indoneziją, Filipinus, Japonijos ir Kurilų salas. Vieni iš ryškesnių oro mūšių epizodų vyko prie Marianų salų 1944 metų birželio 19 dieną, kur amerikiečiai prarado 130 savo lėktuvų, o japonai neteko trijų lėktuvnešių, dviejų tankerių ir 346 lėktuvų. Vėliau tas mūšis gavo „Didžiosios Marianų kalakutų medžioklės“ pavadinimą.

Vienas iš įdomių epizodų- buvusio JAV prezidento George H. W. Bush nuotykis prie Čiu Čiu Zimd salos 1944 metų rugsėjo 2 dieną, kur jis buvo numuštas atakos su savo Grumman TBM „Avanger“ metu. Šis lėktuvas buvo jo žmonos garbei pavadintas „Barbaros“ vardu. Beje, amerikiečių pilotai visada suteikdavo savo lėktuvui vardą. Lėktuvui tapus nebevaldomu, George H. W. Bush davė komandą įgulai iššokti bei pats tai padarė. Nusileidus į vandenį, vieno iš praskridusių F6F „Hellcat“ pilotas parodė, kur yra pripučiamas gelbėjimo plaustas. Buvo informacijos, kad atakuotos salos komendantas (japonas)- žmogėdra, kuris mėgavosi žmogaus kepenų patiekalais ir tikėjo, kad taip ilgiau išliks jaunas. Nuo salos plaukiantį link George H. W. Bush laivelį atakavo F6F „Hellcat“ naikintuvas, tuo apsaugodamas būsimą prezidentą nuo patekimo į nelaisvę. Vėliau amerikiečių povandeninis laivas rado George H. W. Bush, o minėtos salos komendantas po karo buvo nuteistas už patekusių į nelaisvę amerikiečių žudymą.

Pirmoji sėkminga kamikadzės ataka įvyko 1944 metų spalio 25 dieną. Leitenantas Seki vadovavo keturiems Mitsubishi A6M „Zero“, kurie nešė po 251 kg bombų. Vienas „Zero“ sprogo pataikęs į „Santee“ bortą, kitas į „Petrof Bay“, trečias į „Sangamon“ ir po kelių minučių ketvirtas „Zero“ pataikė į „Suwanee“ medinį denį padarydamas didelių nuostolių. Po to sekė antroji kamikadzių banga, iš kurios keturis „Zero“ sunaikino „Hellcat“, bet penktas pataikė į „St. Lo“ sukeldamas gaisrą ir sekantį sprogimą, po kurio laivas nuskendo. Trečioje kamikadzių atakos bangoje dalyvavo Yokosuka D4Y „Suisei“ greiti pikiruojantys bombonešiai, kurie smarkiai apgadino „Kalinin Bay“. Tuo metu nei vienas iš šešių lėktuvnešių nenukentėjo, tačiau tai buvo dramos pradžia, kurios mastelis tik didėjo.

Ore Sovietų VVS pradėjo dominuoti skaičiumi, ko pasekoje Luftwaffe pilotų meistriškumo nebepakako ir ženkliai pradėjo augti nuostoliai. Raudonoji armija atakavo vokiečių pajėgas ir metų gale jau žygiavo per Europos valstybes.

Nuo 1944 metų amerikiečių P-51 „Mustang“ atakuodavo Luftwaffe lėktuvus ant žemės, kylant, ore ir leidžiantis- vokiečiai prarado oro erdvės kontrolę. Vokietijos objektų bombardavimas Europoje pasiekė didžiausią mastą. Britų ir amerikiečių bombonešiai per Antrąjį pasaulinį karą numetė 2‘790‘000 tonų bombų, iš kurių 85% buvo numesti nuo birželio 1 dienos iki karo pabaigos. Amerikiečių legendinės VIII-sios oro pajėgos nuo 6 žmonių 1942 metų vasario mėnesį išaugo iki 400‘000 žmonių ir 8‘000 lėktuvų 1944 metų birželį.

1944 metų birželio 6 dieną amerikiečių ir britų pajėgos išsilaipino Normandijoje, tuo pradėdamos kovinius veiksmus Vakarų Europoje. Siekiant išvengti nesusipratimų ore ant sąjungininkų sparnų buvo nupieštos baltos juostos, kad pilotai atpažintų savus iš toliau. Šiame fronte vokiečiai buvo intensyviai atakuojami ir metų gale amerikiečiai su britais jau kovojo Vokietijos teritorijoje.

Vokiečiai visuose frontuose smarkiai priešinosi padarydami daug nuostolių priešininkams. Vienas iš pavyzdžių, parodančių lemiamą kovinės aviacijos vaidmenį- 1944 metų gruodžio 16 dieną pradėtas vokiečių kontrpuolimas „Ardenų operacija“. Vokiečiai sukaupė dideles karines antžemines pajėgas, kurios šiame fronto ruože kelis kartus viršijo amerikiečių karių, artilerijos bei kitos antžeminės technikos kiekius. Amerikiečių žvalgyba neteisingai įvertino priešininko galimybes, dėl ko nesitikėta didesnio vokiečių puolimo, juo labiau, kad ore nebuvo ženklesnio pasipriešinimo net virš Vokietijos. Pasinaudodami blogu oru, kai aviacijos panaudojimas buvo neįmanomas, vokiečiai atakavo ir prasiveržė 90km į amerikiečių užimtą teritoriją. Tačiau prieš pat Kalėdas orai pagerėjo ir ore prasidėjo kovos, kuriose vokiečių vienam lėktuvui teko dešimt priešininkų. Tuo metu Vokietijos KOP jau nebeturėjo pakankamai patyrusių pilotų, dėl ko buvo atvejų, kai į kabinas sėsdavo kiek apmokyti paaugliai. Lėktuvams nepakako kuro bei amunicijos- atsiliepė strateginių bombardavimų padaryta žala pramonei. 1944 metų gruodžio 27 dieną vokiečiai buvo sustabdyti aviacijos dėka ir žlugo Hitlerio planas nublokšti amerikiečius su britais į Atlantą bei susitelkti kovai prieš Raudonąją armiją rytuose.

1944 metais britai pradėjo naudoti naikintuvą Hawker „Tempest“, kuris sėkmingai atliko taip pat ir kovos prieš vokiečių skraidančias bombas V-1 užduotis. Pakrančių apsaugai pradėtas naudoti iš JAV gaunamas Lockheed PV-2 „Harpoon“, kuris buvo tolimesniu PV-1 „Ventura“ vystymas.

Hawker „Tempest“                                                  Lockheed PV-2 „Harpoon“

Sovietų VVS pradėjo naudoti tobulesnius naikintuvus La-7 ir Jak-3. La-7 yra naikintuvo La-5FN tobulinimo rezultatas, siekiant pagerinti aerodinamines savybes bei sumažinti svorį. Jak-3 buvo tolimesnio Jak-9 tobulinimo rezultatas. Žinoma prancūzų eskadrilė „Normandija- Nemunas“ numušė 273 vokiečių lėktuvus, joje buvo skraidoma Jak-9, o vėliau tobulesniais Jak-3 naikintuvais.

La-7                                                                                   Jak-3

Japonijos KOP pradėjo naudoti Mitsubishi Ki-67 „Hiryu“, kuris buvo vienas iš geriausių japonų gamintų bombonešių. Nors japonai šį bombonešį klasifikavo kaip sunkųjį, realiai jis palyginamas su amerikiečių vidutiniu bombonešiu B-26 „Marauder“. Japonai patyrė, kad lėktuvnešių bombonešių panaudojimas žvalgybos tikslams nėra patenkinamas ir kūrė greitą, galintį toli skristi žvalgybinį lėktuvą lėktuvnešiams. Žvalgybinis Nakajima C6N „Saiun“ užsitarnavo amerikiečių pagarbą mūšiuose prie Marianų salų, kur buvo vienas iš pirmų jo panaudojimo atvejų. Šis žvalgas turėjo imunitetą prieš amerikiečių naikintuvus F6F „Hellcat“- panašų greitį. Japonijos KOP pradėjo naudoti naikintuvą Kawanishi N1K1 „Shiden“, kuris pasižymėjo geromis charakteristikomis, tačiau turėjo nepatikimą variklį.

Mitsubishi Ki-67 „Hiryu“                                                           Nakajima C6N „Saiun“

Kawanishi N1K1 „Shiden“

Amerikiečių naktinis naikintuvas Northrop P-61 „Black Widow“ pradėtas naudoti 1944 metų gegužės mėnesį ir liepos mėnesį Ramiajame vandenyne numušė pirmąjį priešų lėktuvą. Tą patį mėnesį šis įspūdingo dydžio naikintuvas numušė keturis vokiečių bombonešius virš Europos. Vėliau šio tipo lėktuvai numušė kelias vokiečių V-1 bombas. Nepaisant savo dydžio ir masės „Black Widow“ buvo manevringas kaip ir įprastiniai naikintuvai, savo sparnų mechanizacijos dėka. Šis naikintuvas galėjo būti naudojamas ir kaip atakos lėktuvas, nes turėjo išorinius pakabinimo mechanizmus bomboms. Vienas iš sėkmingiausių amerikiečių atakos lėktuvų Douglas A-26B „Invader“ Europoje pasirodė 1944 metų lapkričio mėnesį. Kelios eskadrilės Ramiojo vandenyno fronte pradėjo naudoti „Invader“ metų gale. Šis lėktuvas buvo naudojamas ir vėlesniame Šiaurės ir Pietų Korėjos kare. Bombonešio Boeing B-29 „Superfortress“ debiutas 1944 metų birželio mėnesį atakuojant Japoniją iš Kinijos nebuvo labai sėkmingas. Tolimesnis naudojimas pasiteisino, kai naujai užimtos Marianų salos panaudotos kaip B-29 „Superfortress“ bazė. Pirmoji misija prieš Tokiją buvo 1944 metų lapkričio 24 dieną. 1945 metų pradžioje Marianų salose buvo jau 500 B-29 „Superfortress“.

Northrop P-61 „Black Widow“                                 Douglas A-26B „Invader“

Boeing B-29 „Superfortress“

Vokiečiai daugiausia pastangų skyrė reaktyvinės aviacijos kūrimui. Sargybos naikintuvas Messerschmitt 163B „Komet“ pirmą kartą kovai panaudotas 1944 metų gegužės mėnesį. Šis lėktuvas skirtas žemės objekto apsaugai nuo priešo bombonešių kildavo apie 2 min 30 s kol baigdavosi kuras ir po to sklęsdavo link priešų su po to sekančiu nusileidimu. Me 163B „Komet“ pakildavo apie 5000 m per minutę ir po to sklęsdavo 805 km/h link priešų. Toks lėktuvas neturėjo galinčių pavyti priešų, tačiau dėl raketinio kuro ir variklio savybių neretai užsiliepsnodavo. Dėl šio lėktuvo patirtų daugybės katastrofų žuvo daugiau Vokietijos pilotų, negu jo pagalba numušta priešininkų. Pirmasis pasaulyje serijinis turboreaktyvinis sargybos naikintuvas Messerschmitt Me 262 pradėtas naudoti tik 1944 metų rugsėjo mėnesį kaip bombonešis Me 262A-2 „Sturmvogel“, nes Hitleris jame labiau norėjo matyti greitą bombonešį, o ne sargybos naikintuvą Me 262A-1a „Schwable“. Dėl sunkumų pramonėje po strateginių bombardavimų vokiečiams pavyko suformuoti tik kelias eskadriles. Prieš karo pabaigą naktinio sargybos naikintuvo ir žvalgybos versija Me 262B spėjo atlikti kelias misijas. Didžioji dalis technologinių sprendimų, kurie įdiegti į šį aparatą, buvo panaudota kuriant naujus lėktuvus laimėjusiose karą valstybėse. Pirmojo pasaulyje turboreaktyvinio bombonešio- žvalgybos lėktuvo Arado Ar 234B „Blitz“ pirmoji kovinė užduotis buvo 1944 metų liepos 20 dieną virš Prancūzijos siekiant nustatyti priešininkų pajėgų būklę. Ar 234 pradėtas naudoti bombardavimo misijoms tik 1945 metų vasario mėnesį. Kaip ir Me 262, Ar 234 ištiko tos pačios problemos, susijusios su sugriauta karine pramone.

Messerschmitt Me 163 “Komet”                                              Messerschmitt Me 262

Arado Ar 234B „Blitz“

Švedų lengvojo bombonešio- žvalgybos lėktuvo SAAB 18 prototipas pirmą kartą pakilo 1942 metų birželio 19 dieną, tačiau Švedijos KOP Flygvapen naudoti SAAB 18A pradėjo tik nuo 1944 metų birželio. Modifikuotas SAAB 18B pradėtas naudoti kiek vėliau ir atliko bombonešio funkcijas, tada SAAB 18A palikta tik žvalgybos funkcija. Paskelbusi neutralitetą Švedija kare nedalyvavo, tačiau rūpinosi savo saugumu.

SAAB 18

1945 metai

Operacija „Bodenplatte“ sausio 1 dieną ketinta netikėtai smogti britų ir amerikiečių aerodromams Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje. Pakilo virš 800 Luftwaffe lėktuvų, kurie sunaikino apie 200 britų ir amerikiečių lėktuvų, nuosavi praradimai siekė apie 300 lėktuvų ir 200 pilotų, kurie žuvo arba pateko į nelaisvę. Tuo tarpu amerikiečių ir britų pilotai beveik nenukentėjo, o sunaikintus ant žemės lėktuvus greitai pakeitė naujai atgabenti. Šios nesėkmingos operacijos metu Luftwaffe praktiškai buvo sužlugdytos.

Japonijoje bandomuosius skrydžius atliko turboreaktyviniai Mitsubishi J8M „Shusui“ ir Nakajima „Kikka“. Abiejų kūrimas prasidėjo nuo Me 163 ir Me 262 licencijų gaminti pirkimo iš vokiečių. Dokumentacija buvo gabenama keliais povandeniniais laivais, kurių dalis nuskandinti ir Japoniją pasiekė ne visa reikalinga informacija. Japonijos inžinieriai patys projektavo trūkstamos dokumentacijos dalis. Tačiau abiejų tipų lėktuvų skrydžiai buvo nesėkmingi. Japonai kūrė anties konfigūracijos naikintuvą Kyushu J7W „Shinden“, kuris turėjo stumiantįjį sraigtą. Norėta nušauti du zuikius: kol nebus sukurtas šiam naikintuvui turboreaktyvinis variklis- naudojamas sraigtinis variantas, o vėliau- variklis pakeistas. Bandomuosius skrydžius 1945 metais spėjo atlikti tik sraigtinis variantas.

Mitsubishi J8M „Shusui“                                                          Nakajima „Kikka“

Kyushu J7W „Shinden“

Luftwaffe prieš kapituliaciją pradėjo naudoti Kurto Tanko garbei (Focke-Wulf konstruktoriaus) pavadintą Ta 152 naikintuvą. Ta 152H buvo skirtas aukštai skrendančių bombonešių atakai, o Ta 152C- kovai mažesniuose aukščiuose. Pramonės griūtis ir pilotų trūkumas neleido pasireikšti labai geroms šių lėktuvų, kurių spėta pagaminti apie 200 aparatų, charakteristikoms. Luftwaffe tikėjosi turėti pigų turboreaktyvinį naikintuvą Heinkel He 162 „Salamander“. Tačiau šio lėktuvo valdymas buvo komplikuotas net prityrusiam pilotui, be to, esant didesniems perkrovimams konstrukcija pradėdavo byrėti, o variklis turėjo polinkį užsiliepsnoti. Nepaisant to užsakyta gamyba tikintis 4‘000 lėktuvų per mėnesį, kas tuo metu jau buvo visiškai nerealu. Pagaminta apie 320 He 162 „Salamander“ ir dar apie 800 konstrukcijų po karo rasta įvairiose surinkimo stadijose.

Ta 152H                                                                        He 162 „Salamander“

Didžiojoje Britanijoje plačiau pradėtas naudoti pirmasis britų turboreaktyvinis naikintuvas Gloster „Meteor“, kuris atliko oro erdvės gynimo funkcijas ir į kontinentinę Europos dalį, tiksliau- į Nyderlandus pateko 1945 metų balandžio mėnesį, tačiau virš vokiečių kontroliuojamos teritorijos neskraidė. Dar 1944 metų liepos mėnesį britai turėjo tik vieną „Meteor“ eskadrilę kovai prieš skraidančias bombas V-1, tačiau po karo Gloster „Meteor“ tapo pagrindiniu britų naikintuvu. Karališkasis britų laivynas pradėjo gauti Supermarine „Seafire“ naikintuvus. Tai buvo Supermarine „Spitfire“ modifikacija adaptuota lėktuvnešiams.

Gloster „Meteor“                                                          Supermarine „Seafire“

Pačioje karo pabaigoje Sovietų VVS pakeitė atakos lėktuvus IL-2 „Šturmovik“ į IL-10, kurie buvo tolimesnis šių aparatų vystymas.

Nuo 1945 metų pradžios, kai pergalė prieš hitlerinės koalicijos šalis tapo tik laiko klausimu, investicijos į naujų sraigtinių lėktuvų kūrimą buvo ženkliai sumažintos, dėmesio centre atsidūrė vokiečių sukurti turboreaktyviniai aparatai, o po pergalės ir dar neregėti projektai. Savo ruožtu amerikiečiai intensyviai dirbo ties Bell P-59 „Airacomet“ ir daug žadančiu Lockheed P-80 „Shooting Star“ naikintuvo prototipu. P-59 „Airacomet“ charakteristikos nebuvo patenkinamos ir jis tapo ne naikintuvu, o mokomuoju lėktuvu.

Bell P-59 „Airacomet“                                                         Lockheed P-80 „Shooting Star“

Jaltos konferencijoje 1945 metų vasario 04-11 d. Didžioji Britanija, JAV ir Sovietai suderino karo pabaigos planus bei įtakos sferas po karo. 1945 metų gegužės 7 dieną Reimse buvo pasirašytas Vokietijos besąlyginės kapituliacijos aktas, kuris reikalaujant Sovietams buvo dar kartą pasirašytas Berlyne gegužės 8 dieną.

Nuo metų pradžios amerikiečiai intensyviai bombardavo strategiškai svarbius Japonijos miestus. Atsižvelgiant į tai, kad japonų pastatai buvo lengvai užsiliepsnojantys, bombų sukelti gaisrai virsdavo ugnies uraganais. 1945 metų liepos 26 d. Japonija atmetė reikalavimą kapituliuoti. Rugpjūčio 6 dieną Boeing B-29 „Superfortress“, pavadintas lėktuvo vado motinos garbei „Enola Gay“, 8 valandą 15 minučių ryte iš 31‘000 pėdų aukščio (apie 9‘449 m) virš Hirosimos numetė atominę bombą „Little Boy“ (angl.- mažas berniukas). Rugpjūčio 9 dieną Boeing B-29 „Superfortress“, pavadintas „Bock‘s Car“, numetė atominę bombą „Fat Man“ (angl.- storas žmogus) virš Nagasaki. Tą pačią dieną Sovietai pradėjo karą prieš Japoniją, kurį paskelbė dieną prieš tai. Nors 1945 metų rugpjūčio 14 dieną Japonija paskelbė kapituliuojanti, Sovietai užėmė Mandžiūriją, Šiaurės Korėją, Kurilus ir Pietų Sachaliną. 1945 metų rugsėjo 2 dieną Tokijo įlankoje JAV karo laive „Missouri“ buvo pasirašytas Japonijos besąlyginės kapituliacijos aktas.

Kamikadzių antskrydžiai ir galimas japonų fanatiškas kovojimas amerikiečiams išsilaipinus sausumoje galėjo padaryti milžiniškų nuostolių tame tarpe iki milijono amerikiečių karių bei trijų milijonų japonų žuvusiais. Beje, japonai patys vykdė branduolinio ginklo kūrimo projektą, kuris užstrigo dėl urano neturėjimo.

Karo metu išryškėjo tendencijos, kurios charakterizuojamos sąlyginai didesne naikintuvų gamyba, kai valstybė pralaimi ir bombonešių gamybos didėjimu laimint.



Rašyti komentarą