Ačiū už pasiūlymą Pranai, bet koks tikslas? Kad tapti 0,039 % nėščiu? Apsimetinėti ir vaidinti, tipo darau panašų į prototipą. Negalima tuo pačiu metu eiti į priekį ir atgal. Galima tik "užsikasti"

. Pasirinkau klasikinį, arba vadinamą "standartą" , šiam modeliui surinkti. Nors truputį pasidomėjęs prototipu, bet kas supras, kiek tai prieštarauja sveikam protui. Tokį užsiėmimą reikėtų vadinti kokiu "klijavimo" hobiu. Nieko neturiu prieš. Puikus ir naudingas užsiėmimas. Pastoviai inspiruojamas ir kurstomas žurnalų leidėjų, nes jiems tai visai neblogas bizniukas. Pasižiūrėkime, kiek "emocijų ir svajonių" kiekvienas turime prisipirkę, kiek suklijavę ir kiek įstengsime...
Tik žurnale, jau viskas duota. Tuo tarpu, jei užsiimti modeliavimu, tai yra kiek įmanoma tikslesniu prototipo atkūrimu, tie žurnalai tampa tik baze. Šablonų rinkiniu, arba geriausiu atveju, detalių žaliava. Prototipo studija, medžiagos paieška, papildomų detalių gaminimas, mokymasis, techninė bazė, modelio gamybos laiką prailgina 5, 10 ar daugiau kartų. Tada ir 3 žurnalų gali pakakti visai modeliavimo karjerai

. Beje, analogiškai yra ir su plastiku... Kaip manai Pranai, kuo labiau patenkinti gamintojai ir leidėjai?
Asmeniškai man patinka ir "klijuotojai" ir "modeliuotojai". Kai pats kažkiek suvokiau esmę, į viską žiūriu ir priimu kitaip, be priešiškumo. Ne veltui sakoma: "galima amžinai žiūrėti į ugnį, vandenį ir dirbantį žmogų"...
Na, o dabar, žiūrim ką turim su mano "tapetais"

. O turim liapsusą"... Tas "liapsusas"- amortizatoriaus, atraminės spyruoklės ir vedančiojo rato įtempėjo korpusas. Galų gale supratau, kaip čia viskas turėtų susirinkti. Ir kažkada minėtos 4 detalės "atsirado". Tiesa, "atsirado" labai jau gudriai. Tiesiog jau turimi cilindriukai turėtų išsikišti per skyles, pro vieną to korpuso šoną. Ir viskas !!! Visas fokusas tik tame, kad jiems tų skylių nėra ir taškas...
Nėra tai nėra. Neverksi gi visą dieną. Pavargti tenka gerokai. Gręžti, girdyti SG klijais, šlifuoti, po to taisyti deformuotus kraštus, retušuoti ir dar perkūnas žino ką...

Pagaliau surenku primatavimui. Atrodo kraupokai.Bet čia dar neklijuota, išsikraipę truputį. Šviečia nedažytas vidus. Pataisysiu. O dabar galvosūkis su atramine spyruokle. Jokio tvirtinimo. Nei apačioje, nei viršuje. Realiai, ji visai kitur stovi... Tiek to. Įgrūdu kuo giliau ir parenku kompromisinį aukštį. Įtempimo cilindrus, jei pamenate, klijavau kitaip. Tai pavyko sutaupyti žalio kartono atsargos. Iš jos iškertu trūkstamus dangtelius. Taip atrodo visas surinktas mazgas. Gavosi, kaip gavosi. Amortizatoriaus spyruoklė vėl kažkokia pakabinta ore. Apačioje tvirtinimui numatyta užlenkta dalis. Tik su tuo užlenkimu, ji išvis netelpa į savo vietą. Nupjaunu. Viršuje vėl jokio tvirtinimo. Priklijuoju prie palaikančių ratukų karkaso. O kur dingsi? Toliau, kronšteinai kitam palaikančių ratukų karkaso galui. Kiekvienai pusei po du. Nė vienas jų suapvalintas galas netinka. Vargais negalais išlaviruoju visai nenuknabinęs žemyn palaikančių ratukų. Tam sugaištu po valandą vienai pusei.

Ir taip gaunu štai tokį vaizdelį. Galinis varantysis ratas tik įstatytas. Jis įsiklijuos tik tada, kai bus uždėti vikšrai.
Išmatavus įtempimo vamzdelius vietoje, paaiškėja, kad jie apie 0,5 mm per trumpi. Kadangi jie prašyte prašosi galų, iškertu juos iš sutaupyto kartono ir priklijuoju. Dabar ilgis tinka idealiai.
