Beechcraft C-45H Expeditor / Hobbycraft / 1:72 / Plastikas
Pailsėjimui nuo konkursinių modelių
pabaigiau tokią vat "senieną" iš savo "kada nors pabaigsiu" dėžių.
Lėktuvas:
Lėktuvas pirmajam skrydžiui pakilo 1937 m.sausį kaip Beechcraft 18 prototipas. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios užsakymų nebuvo itin daug. Tuo tarpu prasidėjus karui pagrindinis konkurentas „Lockheed“ turėjo koncentruotis į didesnius kovinius lėktuvus, ir „Beechcraft“ reikalai pasitaisė ir gamyba įsibėgėjo. Ko gero labiau žinomas kariškių suteiktu pavadinimu C-45 Expeditor, šio lėktuvo gamyba tęsėsi iki pat 1970 m.! Taigi, Beechcraft 18 yra ilgiausiai pasaulyje gamintas lėktuvas su stūmokliniais varikliais. Pagaminta jų iš viso apie 9000, gaminta 32 modifikacijos ir jam yra sertifikuota apie 200 įvairiausių patobulinimų. Naudotojų sąrašas yra įspūdingas, nemažai šių lėktuvų skraido ir iki šių dienų.
Daugiau galima paskaityti pvz. čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Beechcraft_Model_18
Labai daug gražių nuotraukų iš šių laikų yra www.airliners.net (paleisti per paiešką)
Modelis:
1/72 mąstelyje man žinomi iš esmės du šio lėktuvo modeliai – turkų Pioneer2 (PM) ir Hobbycraft, kuris kartais pasitaiko supakuotas ir korėjiečių ar kiniečių. Čia neskaičiuojant C-45 modelio dežučių versijų su skirtingomis dekolėmis. PM taip pat yra išleidusi šio lėktuvo kitą versija, su kitokia „nosimi“, AT-11 Kansan.
Hobbycraft modelis yra šiek tiek geresnis nei PM – jo delikatesnės siūlės, be to, kai kuriose pakavimuose pasitaiko iš pirmo žvilgsnio kokybiškos dekolės ir visai įdomūs dažymo variantai.
Viena greituoju būdu surasta modelio rinkinio su detalių foto apžvalga yra čia: http://www.cybermodeler.com/hobby/kits/ ... 1388.shtml
Mano modelis:
Pradėtas prieš kokius 5-6 metus, todėl kažkokių rinkimo eigos foto nebus. Prisimenu, kad rinkosi visai neblogai, glaisto reikėjo labai minimaliai, keletas vietų supaprastintos ir norint modelį patobulinti – gana bjaurios. Aš tobulinimų modelyje jokių nedariau, tiesiog „iš dėžutės“. Keleivių kabinos vidus tuščias, važiuoklės nišos - irgi.
Nors maniškėje rinkinio versijoje buvo net 6 dažymo variantai, nei vienas kažkodėl iš karto „neprilipo“. Turbūt norėjau daryti 2PK metų versiją, tačiau lėktuvas yra tiek nepasižymėjęs, kad įdomesnį dažymą susirasti nepavyko. Taigi buvau nutaręs, jog modelis bus standartinio dažymo, t.y. nedažytas metalas, ir anoniminis, pagal kažkokią nuotrauką parinktais serijos numeriais. Taigi, jis buvo nudažytas ir tuos metus laukė dekolių klijavimo taip:


Laikui bėgant vis neprisiversdavau rankiotis dekolių, o ir paprastas „aliuminio“ dažymas man vis mažiau patiko. Taigi, vykdydamas amžiaus programą pavadinimu „pabaigti seniai pradėtus modelius“, prieš lygiai mėnesį jį paėmiau į rankas ir mane kažkaip šį kart užkabino vienintelis „nemetalinis“ modelio instrukcijoje nurodytas dažymo variantas – „1979 m., Argentina, Beagle Island crises“. (Turbūt LT tas būtų Skalikų salos krizė
, pagal anglišką pavadinimą Wikipedijoj informacijos yra). Išėjęs keletui parų gyventi į internetą, tokio kamufliuoto argentinietiško lėktuvo nuotraukų neradau. Radau tik keletą, manau, būtent šio lėktuvo nuotraukų, bet su „metaliniu“ dažymu ir keletą surinkto modelio iš šio rinkinio nuotraukų. Modelis, surinktas argentinietiškame forume buvo taip nudažytas, taigi tai buvo puiki galimybė numarinti sąžinę: įtikinau, kad šis lėktuvas galėjo būti iš tikrųjų ir kamufliuotas...
Tuo pačiu nutariau treniruotis ant šios dažymo partijos modelių „prešeidingus“, filtrus, nuplovimus ir pan.
Toliau tegul kalba nuotraukos







Po to visą kamufliažą „prigesinau“ labai smarkiai praskiesta bazine šviesia smėline spalva (apačios spalva - Humbrol, viršus - Model Master). Modelis buvo „nufuturintas“ ir užklijuotos dekolės. Dekolės – ne stebuklas, reikėjo pasikrapštyti ir pažaisti su skysčiais, nors klijuota ant Futuros, o jos pačios ant popieriaus atrodė ir gerai. Kur-ne-kur pakrapščiau su peiliuku iki seno metalo sluoksnio ir vėl viską „nufuturinau“. Taip gavosi puiki bazė nuplovimams. Atskiesti Humbrol juodi dažai ir teptuku perbėgau per siūles. Kai apdžiūvo – pakiurksojau prieš TV ant sofos su ausų krapštukais, suvilgytais vaitspirite, ir modeliu rankose. Valymas vyksta skersai siūlių, pageidautina – oro srauto aptekėjimo kryptimi. Principas paprastas – kuo daugiau valai, tuo mažiau „purvo“ lieka.
Tada po kokios geros savaitės prisiruošiau suklijuoti važiuoklę ir pan. likusias detales. Anteną teko padaryti iš naujo – modelyje duota detalė panašesnė į šiuolaikinio meno skulptūrą iš tos pat serijos, kaip garsusis Vilniaus „vamzdis“
Beliko modeliui užpurkšti paskutinį lako sluoksnį. Kadangi apsitrynęs tikras lėktuvas paprastai blizga nedaug, tam buvo užmaišyta „Futura“ su Tamiya „Flat Base“ santykiu apie 10:1. Nors daugiau lakuoti neplanuoju, bet kažkaip vis tiek norėtųsi labiau matinio paviršiaus...
Paskutinis štrichas – užpurkšti „suodžiai“ prie išmetimų vamzdžių, nulupinėtas stikliukų dangstymas, ištempta antena, sudėti propeleriai ir padarytos „akys“ – prožektoriai lėktuvo nosyje.
Ir rezultatas gavosi toks:

















P.S.: dabar pastebėjau, kad pamiršau sparnų apačioje į skyles įlieti po lašą Clearfix‘o – ten kažkokios stikinės detalės modelyje numatytos. Tas bus padaryta artimiausiu metu
Lėktuvas:
Lėktuvas pirmajam skrydžiui pakilo 1937 m.sausį kaip Beechcraft 18 prototipas. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios užsakymų nebuvo itin daug. Tuo tarpu prasidėjus karui pagrindinis konkurentas „Lockheed“ turėjo koncentruotis į didesnius kovinius lėktuvus, ir „Beechcraft“ reikalai pasitaisė ir gamyba įsibėgėjo. Ko gero labiau žinomas kariškių suteiktu pavadinimu C-45 Expeditor, šio lėktuvo gamyba tęsėsi iki pat 1970 m.! Taigi, Beechcraft 18 yra ilgiausiai pasaulyje gamintas lėktuvas su stūmokliniais varikliais. Pagaminta jų iš viso apie 9000, gaminta 32 modifikacijos ir jam yra sertifikuota apie 200 įvairiausių patobulinimų. Naudotojų sąrašas yra įspūdingas, nemažai šių lėktuvų skraido ir iki šių dienų.
Daugiau galima paskaityti pvz. čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Beechcraft_Model_18
Labai daug gražių nuotraukų iš šių laikų yra www.airliners.net (paleisti per paiešką)
Modelis:
1/72 mąstelyje man žinomi iš esmės du šio lėktuvo modeliai – turkų Pioneer2 (PM) ir Hobbycraft, kuris kartais pasitaiko supakuotas ir korėjiečių ar kiniečių. Čia neskaičiuojant C-45 modelio dežučių versijų su skirtingomis dekolėmis. PM taip pat yra išleidusi šio lėktuvo kitą versija, su kitokia „nosimi“, AT-11 Kansan.
Hobbycraft modelis yra šiek tiek geresnis nei PM – jo delikatesnės siūlės, be to, kai kuriose pakavimuose pasitaiko iš pirmo žvilgsnio kokybiškos dekolės ir visai įdomūs dažymo variantai.
Viena greituoju būdu surasta modelio rinkinio su detalių foto apžvalga yra čia: http://www.cybermodeler.com/hobby/kits/ ... 1388.shtml
Mano modelis:
Pradėtas prieš kokius 5-6 metus, todėl kažkokių rinkimo eigos foto nebus. Prisimenu, kad rinkosi visai neblogai, glaisto reikėjo labai minimaliai, keletas vietų supaprastintos ir norint modelį patobulinti – gana bjaurios. Aš tobulinimų modelyje jokių nedariau, tiesiog „iš dėžutės“. Keleivių kabinos vidus tuščias, važiuoklės nišos - irgi.
Nors maniškėje rinkinio versijoje buvo net 6 dažymo variantai, nei vienas kažkodėl iš karto „neprilipo“. Turbūt norėjau daryti 2PK metų versiją, tačiau lėktuvas yra tiek nepasižymėjęs, kad įdomesnį dažymą susirasti nepavyko. Taigi buvau nutaręs, jog modelis bus standartinio dažymo, t.y. nedažytas metalas, ir anoniminis, pagal kažkokią nuotrauką parinktais serijos numeriais. Taigi, jis buvo nudažytas ir tuos metus laukė dekolių klijavimo taip:


Laikui bėgant vis neprisiversdavau rankiotis dekolių, o ir paprastas „aliuminio“ dažymas man vis mažiau patiko. Taigi, vykdydamas amžiaus programą pavadinimu „pabaigti seniai pradėtus modelius“, prieš lygiai mėnesį jį paėmiau į rankas ir mane kažkaip šį kart užkabino vienintelis „nemetalinis“ modelio instrukcijoje nurodytas dažymo variantas – „1979 m., Argentina, Beagle Island crises“. (Turbūt LT tas būtų Skalikų salos krizė
Tuo pačiu nutariau treniruotis ant šios dažymo partijos modelių „prešeidingus“, filtrus, nuplovimus ir pan.
Toliau tegul kalba nuotraukos







Po to visą kamufliažą „prigesinau“ labai smarkiai praskiesta bazine šviesia smėline spalva (apačios spalva - Humbrol, viršus - Model Master). Modelis buvo „nufuturintas“ ir užklijuotos dekolės. Dekolės – ne stebuklas, reikėjo pasikrapštyti ir pažaisti su skysčiais, nors klijuota ant Futuros, o jos pačios ant popieriaus atrodė ir gerai. Kur-ne-kur pakrapščiau su peiliuku iki seno metalo sluoksnio ir vėl viską „nufuturinau“. Taip gavosi puiki bazė nuplovimams. Atskiesti Humbrol juodi dažai ir teptuku perbėgau per siūles. Kai apdžiūvo – pakiurksojau prieš TV ant sofos su ausų krapštukais, suvilgytais vaitspirite, ir modeliu rankose. Valymas vyksta skersai siūlių, pageidautina – oro srauto aptekėjimo kryptimi. Principas paprastas – kuo daugiau valai, tuo mažiau „purvo“ lieka.
Tada po kokios geros savaitės prisiruošiau suklijuoti važiuoklę ir pan. likusias detales. Anteną teko padaryti iš naujo – modelyje duota detalė panašesnė į šiuolaikinio meno skulptūrą iš tos pat serijos, kaip garsusis Vilniaus „vamzdis“
Beliko modeliui užpurkšti paskutinį lako sluoksnį. Kadangi apsitrynęs tikras lėktuvas paprastai blizga nedaug, tam buvo užmaišyta „Futura“ su Tamiya „Flat Base“ santykiu apie 10:1. Nors daugiau lakuoti neplanuoju, bet kažkaip vis tiek norėtųsi labiau matinio paviršiaus...
Paskutinis štrichas – užpurkšti „suodžiai“ prie išmetimų vamzdžių, nulupinėtas stikliukų dangstymas, ištempta antena, sudėti propeleriai ir padarytos „akys“ – prožektoriai lėktuvo nosyje.
Ir rezultatas gavosi toks:

















P.S.: dabar pastebėjau, kad pamiršau sparnų apačioje į skyles įlieti po lašą Clearfix‘o – ten kažkokios stikinės detalės modelyje numatytos. Tas bus padaryta artimiausiu metu