Sekmadienis, lapkričio 9, 2008 Straipsniai

Vienodos koncepcijos lėktuvai- ketvirtoji panašumo priežastis

Autorius:

Vaidas Mašidlauskas

Lėktuvo kūrimas primena galvosūkį, kai reikia viena valtimi perkelti kopūstą, avį ir vilką į kitą krantą. Siekiant padidinti lėktuvo skrydžio nuotolį, reikia paimti daugiau degalų. Didėjant lėktuvo masei, reikalinga tvirtesnė konstrukcija ir galingesni varikliai, kas vėl padidina lėktuvo masę ir tūrį. Didėjant masei reikalingi didesnio ploto sparnai bei vairai- masė vėl padidėja, tuo pačiu didėja aparato susilietimo su oru plotas, nuo kurio padidėja trinties jėga ir reikalingi galingesni varikliai jai įveikti. Galingesni varikliai naudoja daugiau kuro, todėl lėktuvui reikia daugiau degalų. Lėktuvų pirkėjai, kurie tiekia transportavimo paslaugas, siekia didesnio pelno, savo ruožtu šių paslaugų pirkėjai nori mažesnių kainų. Vienu maršrutu skristi tereikia keliolikai žmonių, kitu- keliems šimtams. Kiekvienas vežėjas stengiasi optimizuoti krovinių kiekį ir jam pervežti reikalingos transporto priemonės dydį. Žmogus taip pat yra „krovinys“, tik jam reikalingos kiek kitokios pervežimo sąlygos, apibrėžiančios slėgį, temperatūrą, drėgnumą, kūno padėtį, galimybę pačiam patekti į ir iš apibrėžtos vietos transporto priemonėje bei vietą šio „krovinio“ gyvybinės veiklos produktams pašalinti. Be viso to, pageidautinas aptarnaujantis personalas šio tipo „krovinio“ psichologiniam komfortui sukurti.


Ieškant optimalių sprendimų susiformavo lėktuvų klasės pagal paskirtį. Tuo pačiu tokiai paskirčiai atitinka vieno ar kelių istoriškai susiformavusių inžinerinių sprendimų koncepcijos, kurios pasikartoja panašios paskirties aparatuose. Kalbant apie važiuoklę, reikia išskirti senąją, su ratu gale ir naująją- trirate, su ratu priekyje. Yra du lėktuvo judinimo principai- besisukančiu sraigtu, tarsi atsispiriant į orą, ir reaktyvinės sudegusio kuro srovės pagalba. Tam gali būti naudojami kelių tipų varikliai. Galima išskirti tris sparno tvirtinimo prie fiuzeliažo vietas- fiuzeliažo viršuje, per vidurį ir apačioje. Lėktuvuose buvo naudojama nuo vieno iki keliolikos variklių, tiesa po Antrojo pasaulinio karo išmokta gaminti variklius su didesne galia, todėl jų lėktuvai turi taip pat mažiau. Tačiau variklių tvirtinimo vietos taip pat jau žinomos, egzotiškai šiais laikais atrodo sraigtiniai lėktuvai su trim varikliais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą trijų variklių lėktuvas nieko nestebino, kai vienas iš jų buvo priekyje. Pasinaudojant tvirtinamų prie sparnų variklių gondolomis galima jomis pasinaudoti ir pagrindinės važiuoklės įtraukimui. Uodega, turinti daugiau kaip vieną kilį, būdinga sraigtiniams lėktuvams, kai norima išnaudoti sraigto sukuriamą srautą. Tuo tarpu reaktyvinę trauką naudojantys lėktuvai įkaitusių dujų srauto nenukreipia į kilį ar kitą konstrukcijos dalį.

Trečiame dešimtmetyje atsirado poreikis ekonomiškiems 5 vietų keleiviniams lėktuvams. Short ėmėsi konstravimo ir „Scion“ pakilo 1933 metų rugpjūčio 18 dieną. Visoje konstrukcijoje viešpatavo ekonomiškumo principai, pavyzdžiui tiek sparnai, tiek fiuzeliažas aptraukti aviaciniu audeklu. Buvo pagamintas 1 prototipas, 4 lėktuvai „Scion 1“ ir 11 modifikacijų „Scion 2“, kurios skyrėsi galingesniais varikliais. 1935 metais pakilo modifikacija „Scion Senior“, kuri buvo didesnė ir su 4 varikliais. „Scion Senior“ buvo gaminamas sausumos aerodromams ir su plūdėmis, skraidino 9 keleivius. Pagaminti 6 „Scion Senior“. Paskutinis „Scion 2“ išbrauktas iš Australijos civilinio registro 1965 metais.
Nyderlanduose 1935 metais civilinėse oro linijose pradėtas naudoti Koolhoven FK.50. Antrasis egzempliorius sudužo 1937 metų rugsėjį, pirmasis egzempliorius skraidė iki 1947 metų, tiesa, jis taip pat sudužo. Trečiasis egzempliorius skraidė iki pat 1962 metų, kol sudužo Liberijoje.
De Havilland „Flamingo“ buvo dviejų sraigtinių variklių aukštasparnis su seno tipo važiuokle- ratu gale, pagrindinė važiuoklė buvo įtraukiama į variklio gondolą. Pirmą kartą „Flamingo“ prototipas pakilo 1938 metų gruodžio 28 dieną. Pradžia buvo daug žadanti, šis lėktuvas sumažino skirtumą tarp amerikiečių ir britų lainerių technologijų, tačiau prasidėjus karui užsakymai nutraukti ir buvo pagaminta tik 16 lėktuvų. Po karo išlikęs vienintelis lėktuvas komerciškai buvo naudojamas iki 1947 metų.
Bristol pradėjo darbą ties nedidelio nuotolio transporto lėktuvo „Tipas 170“ projektu dar 1944 metais. Pirmasis prototipas pakilo 1945 metų gruodžio 2 d. Bristol 170 „Freighter“ turėjo komercinę sėkmę ir jį naudojo daug oro linijų.
Nors Scottish Aviation „Twin Pioneer“ pavadinimas ir primena tos pačios firmos „Pioneer“, tai yra nesusijusios konstrukcijos. „Twin Pioneer“ daugiausia buvo skirtas kariškiams kaip transporto lėktuvas ir oro linijose naudotas mažai. Pirmasis skrydis atliktas 1955 metų birželio 25 d. ir serijinės gamybos lėktuvai pradėti naudoti nuo 1956 metų balandžio 28d. Pagrindiniai „Twin Pioneer“ naudotojai buvo Didžiosios Britanijos ir Malaizijos KOP.

Short „Scion“ ir Koolhoven FK.50

De Havilland „Flamingo“ ir Bristol 170 „Freighter“

Scottish Aviation „Twin Pioneer“

Apžvelkime dviejų sraigtinių variklių žemasparnius su seno tipo važiuokle. Kalbame apie pokario keleivinius lainerius, kurie keitė civilinės aviacijos bruožus, lyginant su prieškariu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą civilinėje aviacijoje dominavo besileidžiantys ant vandens laineriai, nes nebuvo pakankamai galinčių aptarnauti sunkesnius lėktuvus sausumos aerodromų.
Prancūzų Caudron C.440 „Goeland“ pasirodė 1934 metais, kai atsirado poreikis greitiems, ekonomiškiems ir komfortiškiems nedidelės talpos lėktuvams. Tai buvo vienas iš sėkmingesnių savo laikmečio ir klasės lėktuvų, todėl jų pagaminta palyginus daug. Iki karo spėta pagaminti ir daugiau versijų, pagrindinė jų buvo C.445. Karo metu gamyba nenutrūko, vokiečiai rekvizavo 44 C.445 modifikacijos lėktuvus ir 10- C.445M. Dalis jų skraidė „Lufthansa“ linijomis, kitus naudojo kaip mokomuosius karo pilotams ir šturmanams. Šie lėktuvai tarnavo ir Viši režimui, taip pat naudoti Prancūzijos kolonijose. Keli C.445 versijos „Goeland“ skraidė nuo 1940 metų Didžiojoje Britanijoje. Versija C.447 buvo skirta medicininės pagalbos funkcijoms. Po karo buvo gaminamos C.445 ir C.449 versijos, kurios naudotos „Air France“ oro linijose. Nuo 1946 metų ši oro linija naudojo 23 C.445 versijos lėktuvus ir 19- C.449. Lėktuvus taip pat naudojo naktiniam paštui transportuoti ir karinių pilotų mokymams.
Douglas DC-3 jau aptartas skyriuje apie licencinius lėktuvus.
Prancūzų Bloch M.B. 220 pirmą kartą pakilo tą patį mėnesį, kaip Douglas DC-3- 1935 metų gruodį. Nepaisant pasitaikančių nuomonių, kad M.B. 220 buvo ekvivalentiškas DC-3, realiai jis buvo artimesnis mažesniam DC-2, kuris pakilo 18 mėnesių anksčiau. Prasidėjus karui penki M.B. 220 atiteko vokiečiams ir buvo naudojami „Lufthansa“. Po karo 1945 metais jie grąžinti „Air France“. Pakeitus variklius į galingesnius, lėktuvai perkrikštyti į M.B. 221 ir naudoti iki 1950 metų.
1935 metų kovo 24 dieną pirmą kartą pakilo Avro „Anson“ prototipas. Jis buvo skirtas RAF atlikti žvalgybinio ir mokomojo lėktuvo funkcijas. Po karo, panaikinus galinio šaulio bokštelį, „Anson“ buvo naudotas „Brain & Brown Airfreighters“ kompanijoje. Buvo pagaminta taip pat ir civilinė lėktuvo versija Avro 652A „Nineteen“, kuri naudota iki 1947 metų. Viso pagaminti 48 „Nineteen“ lėktuvai.
Airspeed A.S.65 „Consul“ buvo civilinė karinio mokomojo bei lengvojo transporto funkcijas atliekančio „Oxford“ konversija. Savo ruožtu „Oxford“ buvo tolimesnis „Envoy“ vystymas. Dėl to „Consul“ turėjo tą pačią medinę konstrukciją. Konversija atlikta 1946-1948 metais, pirmasis prototipas pakilo 1946 metų pradžioje. „Consul“ užsitarnavo patikimo, nebrangaus keleivinio lėktuvo reputaciją su mažais eksploataciniais kaštais. Dalis šių lėktuvų buvo naudojami medicininės pagalbos funkcijoms.
Pirmasis Beechcraft Model 18 prototipas pakilo 1937 metų sausio 15d. Antrojo pasaulinio karo poreikiai ženkliai įtakojo ir taip sėkmingo lėktuvo gamybos apimtis. Pagaminta virš 5000 aparatų kaip C-45, šie lėktuvai naudoti transporto ir mokymo reikmėms. Po karo gamyba tęsėsi iki 1969 metų, pasaulį išvydo modifikacijos C18S, D18S, D18C, E18S ir H18.
Lockheed modelis 18 „Lodestar“ buvo tolimesnis 14-to modelio „Super Electra/ Hudson“ vystymas. Prototipas pakilo 1939 metų rugsėjo 21 dieną. JAV oro linijos nerodė ypatingo susidomėjimo šiuo lėktuvu, nes Douglas DC-3 buvo populiaresnis, tačiau jį pirko mažesnės ir užsienio oro linijos. „Lodestar“ nuo 1941 metų gegužės sudomino JAV kariškius, kai pradėti naudoti „Cyclone“ varikliai. Kariškiai naudojo C-56, C-57, C-59, C-60 ir C-111 modifikacijas. Po karo nemažai „Lodestar“ tapo civiliniais lėktuvais skraidino keleivius įvairiose oro linijose.
Curtiss „Commando“ kariškiai leido gaminti pagal civilinė aviacijos specifikaciją CW-20 tik pasibaigus karui. Prototipas pirmą kartą pakilo 1940 metų kovo 26 dieną ir gamyba pradėta pagal karinio transporto C-55 specifikaciją. 1942 metais konstrukcija kiek pakeista ir pagrindinė produkcija buvo C-46. Po karo dauguma oro linijų pasirinko Douglas lėktuvus ir „Commando“ atiteko mažesnėms kompanijoms bei daugiausia vežė krovinius. 1999 metų duomenimis 20 „Commando“ tebebuvo naudojami.
Vickers “Viking” buvo pirmasis britų pokario keleivinis lėktuvas ir tarnavo iki 1954 metų, kai jį pradėjo keisti „Viscount“ ir galutinai pasitraukė 1971 metais. „Viking“ prototipas pirmą kartą pakilo 1945 metų birželio 22 dieną. Vos tik sukurtos oro linijos „BEA“ nuo 1946 metų rugsėjo naudojo 46 „Viking“ lėktuvus. RAF pirko karinę šio lėktuvo versiją, kuri vadinosi „Valetta“.
SNCASO SO.95 „Corse II“ pirmą kartą pakilo 1947 metų liepos 17 dieną. Du tokius lėktuvus naudojo „Air Servines“ oro linijos Indijoje, kiti lėktuvai tarnavo Prancūzijos KOP.
Jak-16 nebuvo toks sėkmingas, kaip IL-12 ir IL-14 vėliau. Buvo pagamintas tik vienas keleivinis ir vienas sukarintas modeliai. Kariškiai pasirinko An-2 kaip labiau tinkamą lėktuvą.
Ispanų CASA 201 „Alcotan“ pirmą kartą pakilo 1949 metų vasario 11dieną ir daugiausia naudotas kariškių tikslams. Tolimesnis šio lėktuvo vystymas buvo CASA 202 „Halcon“.

Caudron „Goeland“ ir Douglas DC-3

Bloch M.B 220 ir Avro „Anson“

Airspeed „Consul“ ir Beechcraft 18

Lockheed „Lodestar“

Curtiss „Commando“ ir Vickers „Viking“

SNCASO SO.95 „Corse II“ ir Jak-16

CASA 201 „Alcotan“

Egzotiškai atrodė 1946 metais pakilęs Northrop aukštasparnis su seno tipo važiuokle ir trimis sraigtiniais varikliais. Buvo pagamintas prototipas, galintis skraidinti 36 keleivius, tačiau lėktuvas oro linijų nesudomino. 1948 metais USAF užsakė 23 transportinės versijos lėktuvus C-125 „Raider“.

Northrop N-23 „Pioneer“ ir Northrop C-125 „Raider“

Pokario metu dar buvo naudojami prieš karą sukurti trijų sraigtinių variklių žemasparniai su seno tipo važiuokle. Junkers Ju-52/3m labiausiai žinomas, kaip Luftwaffe standartinis transporto lėktuvas, naudotas Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau tai buvo ir populiariausias trečiojo dešimtmečio keleivinis lėktuvas, kuris skraidino daugiau, kaip tris ketvirtadalius visų Europos keleivių. Pirmasis skrydis įvyko 1930 metų spalį. 1932 metų pradžioje Ju-52/3m pradėjo skraidyti „Lloyd Aereo Boliviano“ oro linijų maršrutais. Po karo šio lėktuvo gamyba pratęsta Prancūzijoje ir Ispanijoje. Ju-52/3m naudotas iki 1975 metų, o paskutinis pavyzdys nurašytas 1981 metais.
Prancūzų Dewoitine D.332 pirmą kartą pakilo 1933 metų liepos 11 dieną. Tai buvo modernus savo laikmečiui metalu aptrauktas monoplanas su geromis charakteristikomis ir pasiekęs kelis greičio su atitinkamu kroviniu rekordus. Modifikacija D.333 pirmą kartą pakilo 1934 metais ir talpino jau 10 keleivių. Pagaminti trys D.333 lėktuvai, skaitlingiausia versija buvo D.338- 31 lėktuvas. D.338, skirtas 22 keleiviams, pirmą kartą pakilo 1937 metų rugpjūtį ir pradėtas naudoti „Air France“ maršrutuose. Po karo išliko 9 D.338 lėktuvai, kuriuos „Air France“ naudojo skrydžiams tarp Paryžiaus ir Nicos iki 1946 metų pradžios.
Italų Fiat G.12 pirmą kartą pakilo 1940 metų spalio 15 dieną. Lėktuvus karo metu naudojo kariškiai savo poreikiams, tik po karo prasidėjo lainerio civilinė karjera. 1947 metų vasario 19 dieną pakilo didesnė versija G.212, kuri talpino 34-40 keleivių. Paskutiniai du lėktuvai G.212CP patiekti užsakovams 1951 metais.
Australijoje pirmą kartą 1948 metų sausio 23 dieną pakilo De Havilland DHA-3 „Drover“. Šį lėktuvą daugiausia naudojo medicininės pagalbos tikslais. Buvo sukurtos „Drover 1“, „Drover 2“ ir „Drover 3“ modifikacijos.

Junkers Ju-52/3m

Dewoitine D.332 ir Fiat G.12

DHA-3 „Drover“

Pokario metu buvo naudojami ir keturių sraigtinių variklių aukštasparniai su seno tipo važiuokle- Fokker F.XXII, Armstrong Whitworth „Ensign“ bei Avro „York“. Beje, minimų Fokker važiuoklė nebuvo įtraukiama.
Paskutinieji Fokker prieškariniai laineriai buvo F.XXXVI ir F.XXII, kurie iš esmės skyrėsi masteliu. „KLM“ oro linijos 1932 metais užsakė šešis F.XXXVI lainerius, skirtus 36 keleiviams, tačiau pagamintas buvo tik vienas, kuris pirmą kartą pakilo 1934 metų birželio 22 dieną. Nuo 1935 metų jis naudotas maršrutu Londonas-Amsterdamas-Berlynas, tačiau pasirodę rinkoje Douglas lėktuvai buvo patrauklesni „KLM“. F.XXXVI buvo parduotas „Scottish Aviation“  1939 metais, kur naudotas navigacijos mokymams, o 1940 metų gegužę jis sudužo. Mažesnis, 22 vietų laineris F.XXII pirmą kartą pakilo 1935 metų pradžioje. Iš 4 lėktuvų du sudužo prieš karą ir vienas karo metu. Likęs vienintelis laineris po karo buvo naudojamas iki 1947 metų Didžiojoje Britanijoje.
Armstrong Whitworth „Ensign“ buvo didžiausias prieš karą sausumos lėktuvas, skirtas “Imperial Airways“ Didžiosios Britanijos oro linijoms. Pirmasis prototipas pakilo 1938 metų sausio 24 dieną. Pirmasis „Ensign“ maršrutas buvo 1938 metais iš Londono į Paryžių. Tais pačiais metais prieš Kalėdas trys „Ensign“ skraidino paštą į Australiją, tačiau nei vienas nepasiekė tikslo, daugiausia dėl variklių gedimų. 1939 metų lapkričio mėnesį „Imperial Airways“ susijungė su „British Airways“ į „British Overseas Airways Corporation“ (BOAC) ir neužilgo „Ensign“ buvo panaudoti amunicijos, maisto ir kitų reikmių transportavimui į Prancūziją britų kariams. Vėliau šis laineris buvo naudojamas skrydžiams tarp rytinės ir vakarinės Afrikos dalių. Po karo išliko tik 9 laineriai, kurie skraidė tarp Kairo ir Kalkutos. Paskutinis „Ensign“ skrydis užregistruotas 1946 metais.
Pirmasis „York“ pakilo 1942 metų liepos 5 dieną. Lainerio kūrimas truko tik pusę metų, nes dalis konstrukcijų paimta iš esamų lėktuvų, pavyzdžiui sparnai paimti iš „Lancaster“. Trečiasis prototipas 1943 metais tapo asmeniniu Čerčilio VIP transportu. Didžioji dalis lėktuvų pagaminta pokario metais ir dauguma jų buvo skirti kariškiams transportavimo reikmėms. Šie krovininiai lėktuvai buvo naudoti Berlyno blokados metu, kai TSRS blokavo sausumos kelius, vedančius į vakarinę Berlyno dalį, kurią administravo Didžioji Britanija ir JAV. Keleivių transportavimui „York“ naudotas iki šeštojo dešimtmečio pradžios.

Fokker F.XXII ir Armstrong Whitworth „Ensign“

Avro „York“

Tuo tarpu Handley Page „Halifax“ sparno tvirtinimo vieta prie fiuzeliažo buvo per vidurį. Tuoj po karo labai trūko transportinių lėktuvų Didžiojoje Britanijoje, todėl dalis buvusių bombonešių panaudoti šiam poreikiui patenkinti. Pavadinimas „Halton“ suteiktas trylikai konversijų iš „Halifax C.VIII“. Dar 120 kitų versijų „Halifax“ atlikta konversija pritaikant civilinėms reikmėms. Jie skraidino 10-12 keleivių kabinoje ir iki 3629kg krovinių tam skirtame skyriuje. Šie lėktuvai taip pat intensyviai buvo naudojami Berlyno blokados metu, kuriai pasibaigus, juos nurašė.

Handley Page „Halifax“

Tačiau populiaresni buvo žemasparniai, po karo jų skraidė daugiau tipų. Focke-Wulf Fw-200 „Condor“ labiau žinomas, kaip Antrojo pasaulinio karo Luftwaffe bombonešis, terorizavęs Atlanto vandenyne esančius britų ir amerikiečių jūreivius. Tačiau šio lėktuvo karjera prasidėjo, kaip civilinio lainerio. Vedančiajam Focke-Wulf konstruktoriui Kurtui Tankui didelį įspūdį padarė amerikiečių Douglas DC-2 ir numatytas DC-3. „Lufthansa“ sudomino keturių variklių siūlomo lainerio projektas 1936 metais ir 1937 metų liepos 27 dieną pirmą kartą pakilo Fw-200 prototipas. Prieš karą spėta pagaminti 14 oro linijoms skirtų lėktuvų. „Lufthansa“ lainerį naudojo ir karo metu iki 1945 metų balandžio 14 dienos. Po karo du laineriai buvo naudojami iki 1947 metų Brazilijos oro linijose „Syndicato Condor“.
Pirmasis pasaulyje laineris su hermetišku salonu buvo Boeing 307 „Stratoliner“, kurio prototipas pakilo 1938 metų gruodžio 31 dieną. Po trijų mėnesių prototipas sudužo „KLM“ pilotui netikėtai įėjus į suktuką. Po katastrofos lainerio konstrukcija pakeista padidinus kilį su posūkio vairu, tokiu pat, kaip bombonešio B-17E. Beje, įdėmiau pažiūrėjus, galima pastebėti, kad „Stratoliner“ sparnai taip pat primena B-17. Laineriai naudoti „Pan Am“ ir „TWA“, vėliau parduoti Prancūzijos, Laoso, Vietnamo oro linijoms. „TWA“ laineriai buvo naudojami skrydžiams per Atlantą nuo 1942 metų. Po karo „TWA“ naudojo lainerius daugiausia skrydžiams tarp Niujorko ir Kanzaso atsisakius salono hermetiškumo iki 1951 metų. Vienas „Pan Am“ lainerių naudotas Ekvadore ir kaip Haičio prezidento lėktuvas.
Avro „Lancastrian“, kaip ir minėtas „Halifax“, buvo bombonešio konversija civilinėms reikmėms. Pirmasis konvertuotas „Lancaster“ tapo „Lancastrian“ 1941 metais, po to sekė dar kelios modifikacijos bandant skrydžius per Atlantą. Po karo „Lancastrian“ naudotas Europoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje bei ypač intensyviai- Berlyno blokados metu. Paskutiniai skrydžiai atlikti 1948 metais.
Pirmasis italų Savoia-Marchetti SM.95 prototipas pakilo 1943 metų gegužę. Keli lėktuvai pagaminti karo metu, tačiau kariškiai juos naudojo savo tikslams. Du tokie laineriai buvo skirti skrydžiams per Atlantą, tačiau vokiečiai juos rekvizavo. Vienas iš šių lėktuvų 1945-46 metais naudotas skrydžiams į Didžiąją Britaniją. Pokario metu pagaminta dar įvairių modifikacijų lainerių, tačiau tikslių duomenų apie bendrą produkcijos kiekį, apimant ir karo laikotarpį, nėra. Manoma, kad viso pagaminta tarp 16 ir 23 lėktuvų iki 1949 metų.
Avro „Tudor“ prototipas pirmą kartą pakilo 1945 metų sausio 14 dieną. Pirmojo skrydžio metu išaiškėjo aerodinaminės problemos, kurios vėliau pašalintos padidinant kilį bei keičiant sparno, variklio gondolos ir važiuoklės konstrukcijas. Gamintos „Tudor 1“, „Tudor 3“ ir „Tudor 4“ modifikacijos, vėliau pasirodė padidinto varianto modifikacijos „Tudor 2“, „Tudor 5“ ir „Tudor 7“, kurių prototipas pakilo 1946 metų kovo 10 dieną. Berlyno blokados metu sėkmingai naudotas „Tudor 5“, tuo tarpu „Tudor 2“ liūdnai pagarsėjo dėl 1947 metų katastrofos, kurioje žuvo Avro vyriausiasis pilotas ir vyriausiasis konstruktorius.
1939 metų rugsėjo mėnesį pirmą kartą pakilo Bloch MB.160 trumpo nuotolio lainerio prototipas, skirtas „Air Afrique“ oro linijai. Tačiau susidomėta didesne versija MB.161. Prancūzijos okupacijos metu projektą perėmė vokiečiai ir užsakė 20 lėktuvų, tačiau prancūzų pastangos trukdyti okupantams ir viską vilkinti taip ir neleido pagaminti nei vieno aparato. Pirmasis egzempliorius pervadintas į SE.161 „Languedoc“ pakilo 1945 metų rugsėjo 17 dieną. Prancūzai „Languedoc“ naudojo Europos ir Šiaurės Afrikos maršrutams. 1946 metais dėl techninių problemų nuo birželio iki rugpjūčio „Languedoc“ skrydžiai buvo laikinai nutraukti. Nemažai oro linijų šį lainerį naudojo penktame dešimtmetyje ir dar 1960 metais „Spain‘s Aviaco“ juo skraidino keleivius.

Boeing 307 „Stratoliner“ ir Avro „Lancastrian“

Focke-Wulf Fw-200 „Condor“ ir Savoia-Marchetti SM.95

Avro „Tudor“ ir Sud-Est SE.161 „Languedoc“



Rašyti komentarą