Ketvirtadienis, Gruodis 11, 2008 Straipsniai

Mediniai burlaivių modeliai. I dalis

Autorius:

Pranas Sungaila

Pirmojo modelio pasirinkimas

Jeigu esate pradedantysis modeliuotojas medinių laivų modeliavime, kaip pirmo modelio nedarykite didelio burlaivio su daug patrankų, burių. Pradėkite nuo paprastų modelių: jachtų, kurėno, škunų, kogų, strugų, vienu žodžiu – nesudėtingų laivų.  Pasirinkus norimą daryti laivą, dar nereiškia, kad iš karto, pagal turimą brėžinį galima daryti modelį. Pirmiausia reikia sutikrinti mastelius. Žurnaluose pateikiami įvairių masteliu brėžiniai, todėl reikia juos padidinti arba sumažinti, priklausomai nuo pasirinkto mastelio. Mastelis irgi neturi būti labai didelis. Rekomenduočiau mastelius tarp 1:50 – 1: 80. na, dar ir 1:100. Šiais laikais, kai kopijavimo aparatą galima rasti kiekviename rajono centre, didinimo ir mažinimo problema yra gana lengvai išsprendžiama. Įsivaizduokite kaip reikėjo 1:400 mastelio kreiserio „Minskas“, išleisto „Maly Modelarz“, brėžinius pakeisti į 1:222 mastelį, kai darėme jo savaeigį modelį prieš 20 metų.

Įrankiai

Gali būti, kad pradedantiesiems modeliuotojams atrodo, kad, darant burlaivių modelius, reikia kažkokių super įrankių. Nieko panašaus. Naudojamų įrankių asortimentas yra labai paprastas ir lengvai įsigyjamas. Didžiausia problema yra medienos pjovimui reikalingos staklytės, tokios kaip „Eglutė“ ar panašios, kurios tinka tik pradiniam lentų paruošimui. Tam, kad iš lentos pasidaryti ruošinį lystelėms, „Eglute“ susipjaustome reikiamos rūšies ir lystelių pločio storio lentutes. Sakykime, „juodajai“ apkalai reikia 2×5 mm skerspjūvio juostelių. Tai ir pjauname 5 mm storio lentutes iš drebulės. Toliau tam , kad lentutes paverstume lystelėmis naudojame staklytes “Umielyje ruki”, kurios atitinka savo pavadinimą, tik, jei norite ilgai su jomis dirbti, iš karto meskite lauk visą tekinimo įrangą, nes naudojant jas tekinimui, tarnavimo laikas žymiai sumažėja. Su jomis mes pjaustomės lysteles ir drožiame lukštą nuo 0,5 mm storio (išsipjauname jį patys iš lentų).

Iš specifinių įrankių dar reikalingi lankstyklė medžiui ir viniakalis. Antrojo neturint, puikiai tiks ir lengvas 50 g plaktukas. Tiesa, tada vinutėms paimti ir laikyti reikės pinceto. Neturint lankstyklės, taip pat galima naudoti šoninio kirpimo reples, tik jos tuo blogos, kad palieka lenkimo pėdsaką abiejose medžio lystelių pusėse. Visi kiti įrankiai yra labai lengvai nusiperkami statybinių, kanceliarinių, mokyklinių prekių parduotuvėse.

Metalinė liniuotė. Ilgis – 50 – 60 cm, sudalinta milimetrais. Plotis 4 – 5 cm, storis – 5 – 6 mm. medžiaga – plienas, bet tinka ir aliuminis, tik tada reikės atsargiau pjaustyti medį, nes aštrus peiliukas gali „atriekti“ ir metalo. Kampainis – 90 – 60 – 30 laipsnių ir 90 – 45 – 45 laipsnių kampais. Skriestuvas – tvirtomis pilnavidurėmis kojelėmis (pjautas iš metalo strypo, o ne lenktas iš lakšto). Skriestuvas – matuoklis (su dviem adatėlėm). Pieštukai 3H – H kietumo. Kai kas rekomenduoja naudoti minkštesnius, bet iš karto perspėju: prie jų reikia priprasti. Jie yra labai tepūs, o sugadinti denio dangą arba bures su minkštais pieštukais yra vienos akimirkos reikalas. Reikalingi minkšti, smailūs 1 – 6 numerių teptukai. Jie turi būti nesintetiniai ir tik ant medinių kotų (ypač jei teks dirbti su nitro dažais). Dar reikalingas tapetavimo peilis su keičiamais ašmenimis ir metaliniu korpuso įtvaru. Peilio plotis 20-22 mm. Jei naudosite peilį be metalinio įtvaro, gali atsitikti ir taip, kad patį korpusą sulaužysite greičiau, negu įdedamus ašmenis. Gręžimo įtaisas ir grąžteliai yra būtini. Gręžimo įtaisas gali būti ir rankinis, ir elektrinis, bet turi suspausti 0,2 – 6 mm diametro grąžtelius. Labai geras įrankis yra slankmatis. Kam jis reikalingas, manau, aiškinti nereikia. Modeliuotojas turi apsirūpinti 60 – 200 numerio šlifavimo popieriumi. Smulkesnio niekam nereikia: nušlifuotas medis turi neprarasti medžio struktūros jį nulakavus. Medžio struktūros nebesimato, kai naudojamas smulkus šlifavimo popierius ir blizgantis lakas. Taip pat nepakeičiamas įrankis yra žirklės, ir ne vienos. Aš naudoju trejas; universalias iš „Select“ katalogo (tinka ir vištienos karpymo, bet ne kiniškos), kitos – audeklui ir popieriui karpyti (tinka mažos plaukams kirpti) ir dar vienos – labai mažais ašmenimis – takelažo virvių karpymui (manikiūrinės). Reikalingi medicininiai dviejų trijų ilgių pincetai, trintukas (minkštesnis), skalbimo segtukai ( kaip improvizuoti spaustuvėliai), tvirta yla, mezgimo mašinų kabliukai arba adatos (labai palengvins takelažo trosų varstymą), siuvimo adatos.

Medžiagos

Burlaivių modeliavime naudojamas medžiagas aprašysiu pagal panaudojimo eiliškumą. Taigi, pradėsiu nuo karkaso. Kiliui ir španhautams mes naudojame tris pagrindines medžiagas: kartoną, fanerą arba simoporą. Jų panaudojimas ir storiai priklauso nuo modelio korpuso ilgio. Sakysime, modelius, kurių korpusai yra iki 250 mm iš viso rekomenduočiau daryti iš vieno drebulės arba liepos medžio gabalo. Ąžuolo ar kokio kito kieto medžio nepatarčiau naudoti, nes galutinis rezultatas neatpirks įdėto vargo. Ir nebijokite, jei darbo eigoje peilis ar kaltas truputį ne ten pakrypo ir nuėmė per daug medienos. Dabar yra visokiausių glaistų, kuriais tai lengvai pataisysite. Modeliams, kurių korpusai yra 250 – 450 mm ilgio, rekomenduočiau 3 mm kartoną, fanerą ar simoporą, nepriklausomai nuo to, ar jie bus naudojami kiliui, ar špantams. 450 – 750 mm ilgio korpusams naudokite 4 mm, 750 – 900 mm korpusams: kiliui – 5 mm, španhautams – 4 mm, ilgesniems korpusams – 7 mm kiliui, 5 mm špantams. Dauguma modeliuotojų karkasą daro be vaterlinijos sustiprinimų. Aš rekomenduočiau jį daryti ne tik kartoniniam karkasui, bet ir iš kitų medžiagų daromam. Vaterlinijos sustiprinimai sutvirtins visą konstrukciją, o jų storis turi būti apie 0,75 španhautų storio. Kartoniniam korpusui reikia keleto lygių vaterlinijų sustiprinimo.

Toliau medžiagos deniams ir pertvaroms. Jų pagrindui naudojame 2 mm kartoną arba 1 mm polistirolą. Taip pat tinka ir trisluoksnė aviacinė 1 mm fanera, bet jos kaina yra daug didesnė, negu plastmasės (apie 80 lt. už kvadratinį metrą, kai plastmasė kainuoja tik 17 lt.). Denio dangai naudojamo 0,5 mm storio beržo, buko arba, retkarčiais, ir raudonmedžio lukšto juosteles. Klijai – „Moment“.

„Juodajai“ apkalai (kurios nebus matyti) naudojame 2×3 mm, 2×4 mm, 2x5mm ir 2×6 mm skerspjūvio drebulines lysteles, kurias klijuojame klijais „Moment“ ir po to dar prikalame 0,8×8 mm arba 0,8×12 mm vinutėmis.

„Švariajai“ apkalai (dekoratyvinei, kuri visa matysis) naudojame 0,5 mm storio beržo, klevo, buko, juodalksnio, raudonmedžio, riešutmedžio lukštą, supjaustytą 3 mm, 4 mm, 5 mm ir 6 mm pločio juostelėmis (juodalksnio lukšto nebūna, todėl jį tenka gamintis patiems aukščiau aprašytu būdu). Kartais prireikia ir uosio, eglės, tiko lukšto, bet tai būna retai. Toks pat lukštas naudojamas ir pertvarų dangos imitavimui.

Ąžuolo lukšto nepatariu naudoti todėl, kad šis medis yra nemastelinis. Nors tikri burlaiviai ir buvo daugiausia statomi iš ąžuolo, modeliams rekomenduoju besluoksnį riešutmedį arba juodalksnį, nes jie neturi metinių rievių, kurios labai pagadintų modelio vaizdą.

Detalėms iš medžio geriausia naudoti tas pačias medienos rūšis, kaip ir lukštas apkalai. Tačiau metalinės detalės geriausiai gaunasi tekintos arba lietos iš metalo, bet tekinimo stakles ne kiekvienas turi, todėl dažnai tenka „tekinti“ medicininiu skalpeliu gręžtuvo patrone. O metalo šie įrankiai neįkanda. Todėl patrankoms, varpams, kompasams ir kitoms tekintoms detalėms gaminti geriausiai tinka apvalaus skerspjūvio organinio stiklo strypeliai, parduodami reklamos prekių parduotuvėse. Nagelius (trosų pririšimo kuoliukus) geriausia tekinti iš kieto medžio (bambuko iešmeliai) arba adatine dilde iš reikiamo diametro varinės arba žalvarinės vielos.

Toliau eina stiebai ir rėjos bei kiti rangauto „medžiai“. Juos geriausia išsipjauti ir nušlifuoti iš juodalksnio arba guobos. Stovinčio takelažo trosams („mirtinai“ įtvirtintiems) geriausiai tinka natūralūs medvilniniai juodi arba tamsiai rudi siūlai. Juos suvejame iš 3,5,7,9,11 ir daugiau gijų ir išvaškuojame vaškine žvake. Stearininė arba dažyta žvakė netinka, nes nuo jų kinta troso spalva. Vyblenkoms (vantų laipteliams) naudojame viengubą juodą, baltą arba pilkai gelsvą natūralios medvilnės siūlą. Kitiems takelažo trosams naudojame gelsvai pilkus viengubus arba trigubai vytus siūlus.

Bures „siuvame“ iš plonos gelsvos lininės drobės tik natūraliais siūlais, nes sintetiniai siūlai, dažant bures, dažnai savo spalva nudažo ir pačias bures, kurios po to tinka tik išmesti į šiukšlinę.

Modeliams dar naudojamas pamušinis šilkas (vėliavoms), permatoma polistirolo arba celuloido plėvelė (0,25 – 0,5 mm storio, iliuminatorių, langų, žibintų stiklų imitavimui), įvairaus diametro varinės arba žalvarinės vielos ir skardos (vietoj šių skardų labai gerai tinka „Utenos Auksinio“ alaus skardinės, nes jos yra dažytos reikiama spalva), matiniai „Humbrol“ ar kitų firmų dažai. „Humbrol“ rekomenduoju, todėl, kad jie neuždengia medžio struktūros, kaip kai kurie kiti. Ypač nerekomenduočiau medinių detalių dažymui naudoti akrilinių dažų, kurie išdžiūvę, medžiui priduoda plastiko įspūdį. Taip pat dar reikalingas matinis lakas (geriausia nitro pagrindu). Blizgantis lakas modelį pavers suvenyru. Medžio tonavimui reikalingi įvairių spalvų spiritiniai beicai.

Nuo ko pradėti?

Dauguma brėžinių, spausdintų žurnaluose, netinka iš karto modeliui daryti. Be to, kad jie net viename komplekte yra skirtingų mastelių, dar yra keletas niuansų, į kuriuos reikės atkreipti dėmesį. Pirmiausia, jei laivas medinis ir statytas iki 20 amžiaus pradžios, tai jo teorinis brėžinys dažniausiai duodamas be apkalos storio. Todėl per midel španhautą (vidurinį špantą) reikia pasimatuoti plačiausią laivo vietą brėžinyje ir gautą matmenį padauginti iš mastelio. Jei gavote plotį, kuris atitinka arba beveik atitinka tikro laivo plotį, tada jūsų brėžinyje plotis duotas su apkala. Jei išskaičiuotas plotis gavosi mažesnis už tikro laivo plotį, tada jūsų teorinis brėžinys yra duotas be apkalos. O burlaivių apkala buvo labai įvairi: nuo 100 iki 850 mm storio. Susivienodinkite visų brėžinių mastelius padidindami ar sumažindami juos iki norimo mastelio. Kai išsiaiškinote, kaip pateiktas teorinis brėžinys, reikia nusibraižyti darbinius španhautus, vaterliniją ir kilį. Juos reikia sumažinti per apkalos (numatomos modelyje) storį, padaryti išpjovas kiliui ir vaterlinijai, numatyti pertvaras. Pradžiai rekomenduočiau daryti vieno denio laivą. Tada nereikės spręsti po pagrindiniu ar viršutiniu deniu esančių patalpų matomumo ir denių išdėstymo bei išpildymo klausimų. Tiesa, po grotuotais (gretingais dengtais) liukais rekomenduočiau numatyti išpjovą iki žemesnio denio (jei toks buvo), kurio dugną padengsite mažu denio, užkloto lentų imitacija, sektoriumi. Taip modelis atrodys tikroviškiau. Visi šitie paruošiamieji darbai atkristų, jei darytumėte modelį pagal medinių laivų modelių rinkiniams paruoštus brėžinius. „Amati“ brėžiniais prekiauja parduotuvė Vilniuje. Konstitucijos prospekte. „Corel“ firmos brėžinių galite gauti modeliavimo prekių parduotuvėje Kaune Lampėdžiuose. Tuo atveju jums reikėtų tik pasididinti ar susimažinti brėžinius kopijavimo aparatu iki reikiamo mastelio.

Modelio gamyba

Sakykime, kad pasirinkote kokį nors paprastą modelį iš „Corel“ firmos katalogo ir nusprendėte pagal jį pasidaryti modelį. Aš ką tik pradėjau iš šios firmos siūlomo katalogo gautos polakros – šebekos „Mistique“ 1:60 mastelio modelį. Tai nėra paprastas laivas, bet aš jį pasirinkau dėl to, kad pagal jį galėsiu parodyti praktiškai kaip modelis gaminamas. Šiame brėžinių komplekte yra 2 A2 formato lapai detalių natūraliame dydyje. Nenorėdamas gadinti brėžinio, aš nusikopijuoju šias detales per permatomą techninę kalkę arba kopijavimo aparatu. Tada iškerpu reikiamas detales ir suklijuoju jas ant pasirinkto storio ir rūšies medžiagos. Kilio ir španhautų detales šiuo atveju klijavau ant 3 mm storio simoporo. Man ta medžiaga labiau patinka dėl savo minkštumo ir gana gero vinučių laikymo. Be to, ji – gana tvirta. Paruoštas detales išpjaustau tapetavimo peiliu ir suderinu tarpusavyje. Be to, priekinių ir galinių špantų kraštus truputį nusklembiu nuožulniai, nes nenusklembtos briaunos laužtų apkalos juosteles. Daugumoje tokių modelių vaterlinija nėra numatyta, bet pradedantiems rekomenduoju ją pasidaryti ir dėti. Tai nėra sunku: reikia nusibrėžti centrinę liniją, kurios ilgis atitiktų korpuso be apkalos ilgį per vaterliniją, ant jos pažymėti španhautų vietas ir išsikelti statmenis. Ant jų atidėti kiekvieno španto plotį nuo kilio iki borto ir gautus taškus sujungti. Vaterlinija gali būti tokio pat storio, kaip ir španhautai, bet gali būti ir plonesnė. Joje ir špantuose padarome sunėrimo įpjovas. Nei špantai į kilį, nei vaterlinija į španhautus neturi įeiti labai tampriai ( deformuosis kilis arba ir visas korpusas), bet neturi ir kristi lauk. Kaip sako „Maly Modelarz“ žurnalo leidėjai, visos detalės turi įeiti su lengva trintimi. Turint visas detales ir suderinus jas, suklijuojame rinkinį. Kadangi nuo jo priklausys viso modelio išvaizda ir tvirtumas, tai klijuoti reikia tvirtais klijais (epoksidiniais, polimeriniais).

Modelio priekyje ir gale beveik visada susidaro tokios vietos, kur apkalos juostelės neturi prie ko prisiklijuoti. Tam reikia padaryti užpildus. Paprasčiausias užpildas yra iš putoplasto (geltono, kurį žvejai naudoja plūdėms gaminti). Juo užpildomos 1 – 2 špacijos ( tarpai tarp gretimų španhautų) ir apšlifuojamos. Aš savo „Mistique“ panaudojau paprastus įdėklus iš to paties 3 mm simoporo. Nuotraukose jis dar nešlifuotas. Gale apvalios formos (vadinamoji šebekos galas) taip pat padarytos iš tos pačios medžiagos. Galinėje denio dalyje yra antstatas, kurio karkasą taip pat dariau iš simoporo. Tiesa, aš bandžiau padaryti šį modelį be vaterlinijos, bet, atrodo, kad ir vėl prisiviriau košės. Teks ją dėti dabar, nes karkasas „laksto“ į šalis kaip įsiutusio katino uodega. Aišku, galima karkasą sutvirtinti ir denio pagalba, bet taip bus sudėtingiau.

Denių gamyba

Kaip pagrindą galima naudoti 1 mm aviacinę trisluoksnę fanerą. Bet ji yra gana brangi ir teks paieškoti. Šiaip jos turi modeliavimo prekių parduotuvėje Kaune Lampėdžiuose, tačiau, jei nenorite vargintis jos ieškodami, naudokite 1 mm polistirolą arba 2 mm kartoną. Pirmiausia padaromi apatinio denio, matomo per įvairius liukus sektoriai. Jie padengiami 0,5 mm storio, 3, 4, 5 arba 6 mm pločio beržo, buko arba citrinmedžio lukšto juostelėmis. Lukštas pjaustomas pagal metalinę tvirtą liniuotę tapetavimo peiliu. Jo pasvirimas turi būti 5 – 10 laipsnių ( beveik gulsčias). nesistenkite „lentos“ atpjauti vienu rėžimu. Daug geriau gausis jei spausite silpnai ir pjausite per 3 – 4 kartus. Taip pat netaupykite paties peilio ašmenų: laužkite naują gabaliuką, kai tik lukštas pradės šerpetotis. Juosteles klijuokite klijais „Moment“ ir tepkite ne tik denį, bet ir „lentas“. Tarp dviejų lentų galima įklijuoti juodą 10 Nr. siūlą, kuris labai gerai imituos dervuotą trosą, įdedamą į tikrų lentų špuntus sandarumui užtikrinti. Bet jis gali trukdyti šlifuojant denį. Siūlai klijuojami ne į tarpus, o prie vienos priklijuotos lentutės krašto ant dar neišdžiūvusio „Momento“. Siūlas viename gale fiksuojamas mažyčiu „Supermoment“ klijų lašeliu ir jis turi būti ilgesnis, negu reikia priklijavimui (už denio galų turi kyšoti apie 20 – 30 mm). Klijams padžiūvus, prie priklijuoto siūlo pristumiama klijais ištepta kita lentutė. Tada pagal metalinę liniuotę buka adymo adata, nuožulniai laikant, siūlas prispaudžiamas prie pagrindo taip, kad visur būtų vienodai įsispaudęs. Ir taip palengva padengiamas visas denis. Kai klijai pilnai išdžiūva (geriausia – kitą dieną), aštriu peiliuku nupjaustomi išsikišę siūlų galai, patvarkomi nelygiai įklijuoti siūlai ir denis atsargiai šlifuojamas 250 – 300 nr. švitru nesmarkiai spaudžiant. Jei kartais koks siūlas išsipeša, jį palengva vėl įkišame į tarpelį atvirkščia tapetavimo peilio (geriau tinka Tarybinis medicininis skalpelis) geležtės puse. Po to lakuojama.

Kadangi tokio ilgio lentų, kad užtektų visam „Bounty“, „Victory“ ar mano „Mistique“ ilgiui nebuvo, tai „lentas“ reikėjo dalinti. Lentų ilgis Britanijoje buvo 10 ir 20 pėdų ( 3,05 ir 6,1 m). Panašus jis buvo ir Olandijoje bei Rusijoje. Prancūzai naudojo 15 pėdų lentas (4,57m apytiksliai, nes jų pėda buvo kitokio ilgio) Apie kitų valstybių laivų lentų ilgį nieko pasakyti negaliu, nes dar neradau tokios informacijos. Tačiau naudoju jiems angliško arba prancūziško ilgio „lentas“. Žinant lentos ilgį, nesunku apskaičiuoti modelio „lentos“ ilgį. Tikrą lentą dalijame iš mastelio ir kas tokį atstumą įrėžiame jau priklijuotas lentas tapetavimo peiliu skersai. Tačiau, jei visos lentos jungtųsi prie kiekvieno španhauto, šie labai susilpnėtų. Todėl lentų galai buvo kalami su prasikeitimu kas 2, 3 arba 4 špantai (dažniausiai). Kaip tai atrodo, labai gerai matosi čia

Nors tai ir ne „Mistique“, bet čia gerai matosi tas lentų prasikeitimas. Lentų galų įrėžimą paryškinkite juodu 2H kietumo pieštuku. Šioje nuotraukoje taip pat labai gerai matosi ir vinių išdėstymas, kuris taip pat nėra vienodas ten, kur susijungia dvi lentos ir ten, kur yra lentos vidurys (ar ne visai vidurys). „Vinys“ įduriamos skriestuvo adatėle arba plona yla ir paryškinamos tokiu pat pieštuku. Tiesa, prieš „sukalant vinis“ ir paryškinant lentų galus, denį reikia nušlifuoti smulkiu šlifavimo popieriumi.

Nuotraukoje matote kaip pjaustomas beržo lukštas lentoms. Joje gerai matosi peilio pasvirimo kampas.

Pirmiausia denį susibraižau skersomis linijomis kas ketvirtis lentos ilgio (žalios skersos linijos,) ir susinumeruoju lentų pradžias keturiose linijose (nuo 1 iki 4, nes taip dažniausiai prasikeisdavo lentos) ir klijuoju lentas nuo vidurio linijos. Paruošto denio vaizdas yra šioje nuotraukoje.

Čia pusė jo jau apklijuota ir sudalinta lentomis bei „sukaltos“ vinys. Kitos dvi nuotraukos vaizduoja lentų galų įraižymą ir vinių „kalimą“.

Toliau matote pusiau apklijuotą lentomis denį, ant kurio papildomomis įstrižomis linijomis yra nubrėžtos kitos pusės lentų sujungimų krypties linijos.

Atkreipkite dėmesį į lentų galų įrėžimo pasikartojimą ir vinių išsidėstymą.

Apklijavus denį, lentutės yra šlifuojamos, po to, juodu 2H pieštuku pažymimi lentų galai ir vinys. Tarp lentų išilgai klijavau juodą medvilninį 10 Nr. siūlą. Sintetinio nenaudokite, nes nitrolakas „paleidžia“ jo dažus.

Prieš priklijuojant denį į vietą, rekomenduotina nudažyti kyšančias virš denio ir ateityje išliksiančias matomas špantų dalis (futoksus) atitinkamos spalvos dažais. Tai leis išvengti vėlesnio denio ištepliojimo. Paskutinėje nuotraukoje ir matote taip „Humbrol“ dažais nudažytą karkasą.

Apie antrų (ir tolimesnių) denių klijavimą. Dauguma laivų virš pagrindinio denio turi dar kelis ištisinius arba dalinius denius. Jie yra tvirtinami ant skersinių sijų, kurios vadinamos bimsais. Jie labai gerai matosi antroje nuotraukoje. Juos darau iš 3×5 (kartais 2×4) mm drebulės arba kietos balzos lentučių. Bimsai dažniausiai dedami ant bortinių španhautų dalių arba ant jų tęsinių virš denių (kaip ir šiuo atveju), kurie vadinami futoksais. Jie išpjauti kartu su španhautais. Bimsus klijuoju „Supermoment“ klijais, pačius aukštesnius denius – momentu. Aukštesniųjų denių gamyba niekuo nesiskiria nuo kitų denių gamybos. Tik jų priekinėje (jei denis gale) arba galinėje (jei denis priekyje) dalyje dedamos horizontali (skersinis vaterveisas) ir vertikali sijos, dengiančios kraštus. Jas darau iš 1×3 arba 1×4 mm juodalksnio, raudonmedžio arba tamsaus riešutmedžio juostelės.

„Juodoji“ apkala

Tai va, atėjo eilė didžiausiam „malonumui“ apkalai. Darant burlaivių modelius, bent jau didesnius už 60 cm, patarčiau naudoti dvi apkalas: „juodąją“ ir „švariąją“. „Juodoji“ apkala yra vienas iš pagrindinių modelio elementų, kuris turi didelę įtaką galutiniam korpuso ir viso modelio vaizdui. Pirmiausia – apie medžiagas. Jai dažniausiai naudoju drebulės arba beržo (kartais – juodalksnio) 2×4 arba 2×5 mm skerspjūvio juosteles. Jas susipjaunu iš lentų, kurių storis neviršija 40 mm staklėmis „Eglutė“. Gerai, kad tokias turiu būrelyje! Bet dabar, manau, kad lentpjūvėse už keletą litų supjaustytų bet kas iš atraižų reikiamo storio juosteles. O reikiamas storis būtų 4 arba 5 mm, nes tokio pločio bus reikalingos juostelės „juodajai“ apkalai. Tada sataklytėmis „Umielyje ruki“ susipjaustau tas plonas lentutes 2 mm storio juostelėmis. Šių staklyčių esu matęs pirkti ir dabar. Kaina 80 -110 lt., priklausomai nuo parduotuvės savininkų norų. Tiesa, nežinau, ar jos dar komplektuojamos diskiniu pjūkleliu, bet, manau, kad taip, nes staliukas su ribotuvu komplekte yra. Jei kas pirksite šitą stebuklą, patariu išmesti viską, kas susiję su tekinimu. Taip tos staklytės tikrai nelaikys tiek, kiek pas mus laiko. Na, o jei kas litų neskaičiuoja, gali bandyti pirkti balzines arba „ramin“ medžio (lietuviškai nežinau) juosteles medinių burlaivių rinkiniais prekiaujančiose parduotuvėse. Juosteles klijuoju „Moment“ klijais, galus kartais priklijuodamas „Supermoment“ klijais. Laikinai juostelės prikalamos prie kiekvieno španhauto ir kilio 8 – 10 mm ilgio vinutėmis. Aš šiam darbui naudoju viniakalį, kurio nuotrauką, atrodo, esu įdėjęs kartu su lankstykle šios temos pradžioje. Tačiau tą patį galima atlikti ir 50-100 g plaktuku, laikant vinutes pincetu. Tiesa, prieš pradedant klijuoti, kiekvieną juostelę reikia sulenkti lankstykle (jos neturint, tinka ir šoninės replytės). Bet, po darbo su jomis, įkirtimų liks ir išorinėje juostelių dalyje). Juostelių galus reikia truputį nusklembti, nes, to nepadarius, prie kilio liks laiptelis. Tačiau nusklembti galima ir po juostelių prikalimo, tik iš išorės. Juostelėms prikibus (geriausia – kitą dieną ar dar vėliau), vinutes pašaliname senu nereikalingu skalpeliu arba iš elektrodo pasigamintu į plokščią atsuktuvą panašiu įtaisu, tik smailesniu. Vinučių neišmeskite: jos – daugkartinio naudojimo.
Pašalinus vinutes, ateina eilė pačiam „linksmiausiam“ darbui: šlifavimui. Mamos arba žmonos po pirmo šlifavimo garantuotai Jus „ištrems“ į rūsį ar sodo namelį. Šlifuojama 60 numerio šlifavimo popieriumi, užvyniotu ant 35x60x150 mm kaladėlės. Ta kaladėlė neleis iššlifuoti įdubų tarp špantų. Kad ir kokia tvirta gautųsi apkala, ji vis tiek truputį „vaikšto“, dėl to ir atsiranda ta galimybė iššlifuoti duobes. Šlifavimą baikite, kai tik neliks griovelių tarp lentučių. Šlifuoti smulkiu šlifavimo popieriumi nereikia, nes šiurkštus paviršius tik pagerins „švariosios“ apkalos prilipimą.

Čia apkalos pabaiga. Aukščiau nekaliau, nes ten turės dėtis falšbortas.  Kaip matote, kartais apkalant tenka peršokti iš apačios į viršų, nes to reikalauja korpuso konstrukcija. Nuotraukoje numeriukai rodo apkalimo eiliškumą.

Falšbortai

Na va, čia pamokėlė apie falšbortus. Pirmiausia iš 1 mm kartono pasidarome šabloną be jokių skylių. Prideriname apatinę šablono kraštinę pagal viršutinės „juodosios“ apkalos juostos viršų ir kartono gabalą prismeigiame prie keleto španhautų ir forštevenio (priekinė vertikali kilio dalis) ir achterštevenio (galinė vertikali kilio dalis). Prispaudžiame paeiliui kartoną prie kiekvieno španhauto ir nusibrėžiame linijas, atitinkančias visus špantus, linijas, atitinkančias špantų viršų, forštevenio ir achterštevenio linijas. „Mistique“ atveju achterštevenio linija nebrėžiama, nes gale falšbortas susideda iš kelių dalių. Nusibrėžiame denio liniją (visos linijos brėžiamos iš vidinės pusės). Nuimame šablono kartoną ir sujungiame visus falšborto viršaus taškus pagal španhautų viršaus žymes. iškerpame šabloną. Pagal brėžinį atsidedame portų (patrankų angos) ir irklų (jei tokie buvo Jūsų pasirinktame laive) skylių vietas ir išpjauname. Šablonas paruoštas. Pagal ji nusibraižome dvi simetriškas falšborto detales ant 2 mm kartono arba 1 mm polistirolo. Išpjauname falšbortą ir visas skyles. Nuotraukoje: viršuje – falšbortas, apačioje – šablonas.

Dabar turime apsispręsti, ar falšborto vidų dažysime raudonai (kaip dažniausiai buvo karo laivuose), ar dengsime raudonmedžiu. Jei dažysime, dengiame jo vidų beržo lukštu (storis – 0,5 mm, plotis 3 – 6 mm) ir nušlifuojame 60 – 80 Nr. šlifavimo popieriumi. po to dažome 60 Nr. „Humbrol“ dažais. Galima ir kitų firmų, bet jų aš nežinau numerių. Kitų dažų numerius galite susirasti pasinaudodami dažų lentelėmis, kuriose „Humbrol“ dažų numeriams pateikiami atitinkami kitų dažų numeriai (paieškai internete naudokite žodžius: „paint conversion table“). Jei nedažysime (kaip nusprendžiau aš), dengiame tų pačių išmatavimų raudonmedžio lukštu.

Priklijuojame „Moment“ klijais falšbortą į vietą. Kai kur gali tekti panaudoti ir „Supermoment“. Neišsigąskite, jei per porto kiaurymę eina futoksas. Pagal kitų (rinkinių) brėžinius daromuose modeliuose („Mistique“ taip pat) futoksai prie špantų yra tik laikini. Juos, po tam tikro etapo (dažniausiai – padengus modelį „švariąja“ apkala), tenka nupjauti. Falšborto viršų, iki prikibs, geriausia fiksuoti skalbinių segtukais, apačią – vinutėmis prie kiekvieno španhauto. Klijams išdžiūvus, vinutės šalinamos.

„Mistique“ atveju galinė falšborto dalis tolygiai pereina į galą. Todėl jį peiliuku ir šlifavimo popieriumi reikia „suvesti“ iki nulio. Taip pat šis laivas turėjo dar vieną falšbortą kvarterdeke (galinis denis), kurio gamyba niekuo nesiskiria nuo šio.

Šiaip dažniausiai futoksai nedažomi. Taip turi būti ir „Mistique“ atveju, išskyrus tuos, kurie laiko kvarterdeko bimsus, nes jie liks. Bet aš sakiau, kad šis modelis yra daromas technologijos parodymo tikslu ir todėl futoksus dažiau. Klijuoti falšbortą prie futoksų būtina, nes kitaip gali išsikraipyti falšborto viršutinė kraštinė. Ir, tik užklijavus „švariąją“ apkalą ir barchoutus (borto išilginius sustiprinimus) bei fenderius, futoksai nupjaunami. Tada falšborto formą jau „laiko“ šios detalės.

Kartais, šlifuojant „juodąją“ apkalą, skirtumai tarp lentelių būna tokie dideli, kad visiškai jų išlyginti neišeina arba, kas dar blogiau, išlyginus, gaunasi duobė. Pasistenkite pastoviai kontroliuoti šlifavimo tikslingumą. Jei matote, kad apkala dar nėra lygi, bet, toliau šlifuojant, atsiras duobės, sustokite. Šiais laikais šią problemą galima išspręsti glaistais.
Rekomenduočiau dviejų rūšių glaistus: dvikomponentį automobilinį arba akrilinį medžio glaistą (gaminamas Gargžduose „Akrilano“ firmos ar kitų firmų). Na, su dvikomponenčiu viskas kaip ir aišku. Tik vienas patarimas: sukietintojo naudokite labai nedaug: glaistas ne taip greit kietės. Ir dar: didesniam modeliui nemaišykite viso reikalingo kiekio: kad ir kiek mažai dėsite sukietintojo, glaistas sukietės greičiau, negu jį visą sunaudosite.

Jei naudojate medžio glaistą, tai jo spalvą stenkitės parinkti pagal būsimos „švariosios“ apkalos spalvą. Nereikės nušlifuotą modelį beicuoti (dažyti medžio dažais). Kad ir kaip tiksliai išsipjausite „švariosios“ apkalos juosteles ir gerai jas priklijuosite, smulkių tarpelių vis tiek neišvengsite. O, jei glaistas bus šviesus, o apkala – tamsi, per tuos plyšelius pagrindas tiesiog „švies“ (ypač po nulakavimo). Žinoma, yra būdų, kaip tai panaikinti, bet apie tai – prie „švariosios“ apkalos. Glaistui išdžiūvus, reikia korpusą vėl šlifuoti. Nedarykite to smulkiu (taip vadinamu nuliniu) šlifavimo popieriumi. Geriausiai tam tinka 80 – 160 grūdėtumo šlifavimo popierius. Per lygus paviršius mažina klijų efektyvumą. Todėl rekomenduočiau jį palikti truputį pašiauštą.

„Švarioji“ apkala

Kartais „švariąją“ apkalą galima daryti tiesiog kaip „juodąją“: iš karto kalti laivo dangą 2×3, 2×4, 2×5 ar 2×6 mm juodalksnio juostelėmis, nedarant „juodos“ apkalos. Medienai prikibus, šalinamos vinutės, korpusas šlifuojamas. Nebijokite po vinučių likusių skylučių – mažas lašelis „Supermoment“ klijų į kiekvieną skylutę. Jiems NEIŠDŽIŪVUS, pašlifuokite 60 – 120 grūdėtumo šlifavimo popieriumi ir skylučių – kaip nebūta. Kai korpusą nulakuosite, tos skylutės bus tamsesnės ir atrodys kaip tikros medinės vinys (nageliai), kokiomis ir buvo kalama tikrų laivų apkala. Tačiau šią technologiją patarčiau naudoti tik korpusams nuo 250 iki 500 mm ilgio.

Šis būdas turi vieną trūkumą: juosteles reikia parinkti taip, kad jų storiai būtų labai artimi. Likus nors nedideliam nelygumui (kai šlifuoti nebegalima dėl atsirasiančios įdubos), korpuso negalėsite glaistyti. Kad ir kaip parinksite glaistą pagal atspalvį, nulakavus jis vis tiek skirsis nuo medienos.
Tačiau yra vienas būdas, kaip išsisukti iš šios keblios situacijos. „Supermoment“ klijais reikiamoje vietoje priklijuokite plonas to paties medžio juosteles. Klijams pilnai susikristalizavus (15 – 20 minučių) nušlifuokite nereikalingą medieną.

Jei darėte „juodąją apkalą, tai „švariąją“ teks daryti iš 0,5 – 0,8 mm lukšto. Juostelių plotis 3 – 6 mm priklausomai nuo korpuso ilgio. Jei laivas buvo padarytas iš natūralaus ąžuolo, tai jam imituoti labiausiai tinka riešutmedis (ne afrikinis, nes jis yra labai tamsus), bukas (gelsvai rusvas be raudono ar violetinio atspalvio) arba mano labai pamėgtas juodalksnis. Tačiau juodalksnio lukšto (kitaip vadinamas šponu arba faneruote) niekas nepjauna. Jo tektų išsipjauti patiems staklytėmis „Umielyje ruki“ arba panašiomis (yra „Mantua“ firmos, gaminančios medinius burlaivių rinkinius ir modeliavimo įrangą, kataloge). Tačiau kai kurie laivai (anglų angliavežiai – „Bounty“, „Endeavour“, beveik visi angliški galionai ir Venecijos Respublikos laivai) buvo apkalami kažkuo impregnuotu ąžuolu. Tas kažkas suteikdavo medžiui įvairių atspalvių: rudai rausvą, o jį geriausiai imituoti raudonmedžio lukštu.

Savo „Misticque“ bortams turėjau paruošti trijų rūšių lukšto: 4 mm pločio juodalksnio (paties išsipjauta „Umielyje ruki“ staklytėmis), gelsvo buko ir juodai dažyto beržo. Prieš pradedant klijuoti „švariąją“ apkalą, būtina įsitikinti, kad korpusas tikrai yra lygus, neturi duobių ir „guzų“. Jei tokių atsirado, duobes glaistome automobiliniu dvikomponenčiu glaistu, džioviname ir šlifuojame. „Guzus“ šlifuojame ne smulkesniu, kaip 60 grūdėtumo šlifavimo popieriumi. Kai korpusas yra galutinai paruoštas, valome jį vaitspiritu ir džioviname. Šiose nuotraukose matote paruoštą korpusą.

Apkalą klijuoti pradedame nuo kilio arba borto – falšborto susijungimo linijos taip, kad pirma juostelė (kai klijuojama nuo borto – falšborto linijos) per vidurį perdengtų šią susijungimo liniją. „Mistique“ teko pradėti dengti nuo kilio, nes jos bortas yra su „laipteliu“ ir dengiasi dviem skirtingomis spalvomis. Dalį borto nuo kilio tolygiai plonu sluoksniu padengiame klijais „Moment“ ir padžioviname. Kol džiūva klijai ant korpuso, sutepame kelias lukšto juosteles. Jų priekinį galą (arba galinį) pripjauname pagal forštevenį (achterštevenį) ir priklijuojame prie kilio (pasakosiu taip, lyg klijuotumėte „Misticque“, bet ir klijuojant nuo borto – falšborto linijos, tvarka ta pati, tik viskas eina žemyn). Kai juostelė galutinai priderinama, kitas jos galas pripjaunamas su nedidele prielaida ir „lenta“ prispaudžiama braukiant iš vieno galo į kitą pirštu. Tepame dar vieną juostelę (geriausia turėti 3 suteptas juosteles: viena klijuojama, 2 džiūva). Ir taip iki baigsime numatytą apklijuoti borto dalį. Kai padengiama viena borto pusė vienos rūšies medžiu, dengiama kita. Kartais juostelės labai „nori“ persisukti. Taip atsitinka, todėl, kad medis neišsilenkia be virinimo pagal borto linijas. Tačiau aš juostelių nevirinu. Paprasčiausiai „lentą“ klijuoju taip, kaip ji „nori“. O likusius tarpelius užklijuoju pripjautais pagal vietą lukšto pleištukais. Jei korpuso priekis ir galas yra didelio kreivumo, juostelių galus tenka „prikabinti“ „Supermoment“ klijų lašeliais.

Kartais tarp juostelių lieka smulkūs plyšeliai. Nedėkite į juos jokių pagaliukų ar šapelių. Paprasčiausiai išilgai plyšelio patepkite „Supermoment“ klijų ir, jiems neišdžiūvus, 60 Nr. šlifavimo popieriumi pašlifuokite lukštą išilgai plyšelio tol, kol neliks klijų pėdsako. Stipriai nespauskite, nes taip greit galima prašlifuoti ir pagrindinį lukštą. Kai medžio dulkelės užpildys plyšį, jis bus truputį tamsesnis. Bet po nulakavimo nitrolaku tas „glaistas“ įgaus tokią pat spalvą, kaip ir aplinkinis medis. Tai matosi šiose nuotraukose.

Kartais tenka net ir lukšto juosteles palankstyti lankstykle. „Mistique“ taip pat nebuvo išimtis: taip teko daryti su juostelių galais laivagalyje. Be to, čia juostelės dar ėmė „lipti“ viena ant kitos. Tai teko jas atitaikyti pjaunant. Tai matosi čia.

Pabaigus su vienos spalvos lukštu, klijuojame kitos rūšies medieną.

Jeigu neturite reikiamo ilgio lukšto juostelių (o jei ir turite), nebijokite jungti dviejų juostelių. O tai reikia daryti atidžiai, „lentos“ galas prie „lentos“. Taip pat nejunkite dviejų apkalos juostų lentų vienoje vietoje. Sujungimai gerai atrodys tik tada, kai nebus vienoje linijoje, o išsimėtę per visą korpuso ilgį. Geriausiai atrodo, kai vienos juostos lentos jungiamos arčiau priekio, kitos – arčiau galo.

Pabaigus klijuoti švariąja apkalą, dažnai prireikia kai kurias modelių vietas padažyti tam tikros spalvos dažais. Dugnai dažniausiai dažomi purvinai balta arba labai tamsiai ruda spalvomis. Jei reikia dažyti baltai, tai į baltus matinius „Humbrol“ Nr.34 dažus (20 dalių) įpilame 1 dalį Nr. 1 gruntinių dažų „Primer“. Nors galima ir nepaisyti šios taisyklės, nes, pagal NAWIGA „C“ klasių, kurioms ir priklauso visi stendiniai laivų modeliai, taisykles leidžiama povandeninę burlaivių (senovinių) dalį dažyti švariais baltais dažais. Tuo naudodamasis paskutinius 2 metus savo daromų burlaivių dugnus aš dažau purškiamais matiniais baltais „Mallak“ arba „Malkor“ firmų nitro dažais. Kai povandeninė dalis tamsiai ruda, tinkamiausi dažai yra „Humbrol“ Nr.98 „Matt Chocolate“ arba Nr.110 „Matt Natural Wood“. Jei ant bortų reikia dažyti spalvotas juostas, tam naudoju du būdus. Kai juosta uždažoma tiesiai ant borto, tai tuo atveju juosteles nusidažau prieš priklijuojant jas prie korpuso. Tai matosi ant „Misticque“ pertvaros ir galinių (kvarterdeko) falšbortų.

Jei juosta yra tarp dviejų barchoutų (borto sustiprinimo sijos), tai dažoma tiesiog ant užklijuotos „švariosios“ apkalos. Prieš tai pieštuku ant borto užsibrėžiamos apatinio barchouto viršutinė ir viršutinio – apatinė kraštinės. Dažoma tarp šių linijų, bet dažai gali truputį išlysti už jų (ne daugiau, kaip barchouto plotis). Kitu atveju teks skutinėti per plačiai uždažytus dažus, nes barchoutas jų nepridengs. Nesistenkite visko uždažyti vienu sluoksniu. Visada geriau du – trys plonesni, negu vienas storas sluoksnis.

Varinė apkala

Kai kada apsaugai nuo apaugimo ir taip vadinamo „jūros slieko“ laivai buvo apkalami vario lakštais arba varinėmis vinimis. Norint imituoti šią apkalą (vario lakštai), mažiau patyrusiems modeliuotojams patartina tik nudažyti povandeninę modelio dalį „Humbrol“ Nr.12 „Copper“ dažais. Bet šis būdas tinka tik mažų mastelių (1:250 ir mažesniems) modeliams. Didesniems rekomenduočiau „apkalti“ dugną „tikru“ variu.

Pradžiai, apie vario lakštų matmenis ant tikrų laivų. Vario lakštai realybėje svyravo nuo 1,5 x 0,5 iki 3 x 1,5 m. Taigi, Jūsų vario lakštai pagal mastelį turėtų tilpti į šiuos intervalus. Pirmiausia ant korpuso pieštuku išsibrėžiama vaterlinija (toliau – VL). Lakštai pradedami klijuoti nuo jos, tačiau 4/5 žemiau, nes VL lakštų juosta bus užklijuojama pabaigoje ir pridengs žemesnių juostų galus. Žemesnes juostas reikia klijuoti taip, kad eitų lygiagrečiai viena kitai, bet ne vaterlinijai. Link galų jos linkusios artėti prie VL, todėl jas klijuojame tik iki tol, kol viršutinis kraštas nepriartėja per 1 mm iki šios linijos.

Modelio gamybai naudojamas „varis“ variu visai ir nekvepia. Tai – reklaminė lipni vario spalvos plėvelė, kurią matote čia:

Pirmiausia ant jos išvirkščios pusės susibraižome vario lakštų pločio juostas. Kadangi „Misticque“ nebuvo dengtas variu, tai šį procesą demonstruoju ant „La Belle Poule“ korpuso. Jam reikėjo 6×23 mm vario lakštų. Tai nusibrėžiau 6 mm pločio juostas (raudona linija) ir ant jų pasižymėjau vinių juostas (juoda linija). Viena juosta turi dvi juodas linijas. Ji bus skirta vaterlinijos juostai.

Po to pasižymime skersines lakštų linijas (raudona – kirpimo linija, juoda – vinių linija, mėlyna – kito borto vinių linija). Mėlynos linijos tam bortui, kurio apkalą klijuoju, braižyti nereikia. Kitam bortui nereiks juodos. Apie lakštų išdėstymą: apatinė eilė perdengia viršutinę, priekinė – galinę. Todėl vinys matosi tik juostų viršuje ir lakštų gale, išskyrus vaterlinijos juostą, kurios matosi ir viršutinė, ir apatinė vinių eilės.

Vinių imitaciją darome labai paprastai: pagal juodą liniją iš apatinės plėvelės pusės smailia plona yla arba skriestuvo adatėle kas 1 – 1,5 mm įduriame mažas duobutes.

Smailiu tapetavimo peiliu pagal metalinę liniuotę supjaustome juostas

O čia matote jau  sukarpytus lakštelius: vaterlinijos juostos

ir paprastos juostos

Apkalos klijavimą pradedame nuo antros nuo VL juostos (apie tai buvo rašyta aukščiau).

Lakštai turi apie 1 mm persidengti. Tarp juostų ant viršutinės klojasi apatinė, o juostoje ant galinio – priekinis lakštas. ŠI TAISYKLĖ GALIOJA ABIEMS BORTAMS. Todėl kairio borto lakštai netiks dešinio borto klojimui.

Kaip matote šiose nuotraukose, juostos link modelio priekio ir galo pradeda ilgėti. VL juosta „užsisuka“ vis staigiau. Jos užsukimas darosi vis kampuotesnis, tačiau tai – neišvengiama. Kadangi lakšteliai yra sumažinami pagal mastelį, tai ir realiame laive jie atrodė taip. Gal tik, esant per dideliam kampuotumui, lakštai buvo mažinami (karpomi). Bet savo „La Belle Poule“ aš šito nedariau.

Taip pat variu turi dengtis povandeninė falškilio ir vairo dalis. Tačiau apie falškilio gamybą papasakosiu vėliau (taigi, ir apie jo dengimą variu). Kadangi „Mistique“ turi falškilį, padarytą kartu su kilio rėmu, tai teks jo gamybą pavaizduoti kito modelio pavyzdžiais.

Falškilis, forštevenis ir achterštevenis

Tai va, išėjo truputį apie falškilio ir forštevenio bei achterštevenio gamybą ir tvirtinimą pakalbėti ir dabar.

Šioje nuotraukoje 1 numeriu pažymėta achterštevenis, 2 – kilio detalės, 3 – kilio ir forštevenio sujungimas (spynos), 4 – forštevenio detalės ir 5 – forkastelio knica.

Kadangi kilis dažnai viršydavo 10 ir daugiau metrų, tai buvo daromas iš kelių dalių, vadinamų kilio štukomis, kurias jungdavo specialiu sujungimu, vadintu spyna. Tai buvo daroma dėl to, kad ilgų vienodo storio rąstų, tinkamų ištisinio kilio gamybai (ypač tada, kai kilio ilgis siekdavo 200 ir daugiau pėdų (pėda – 305 mm)) neįmanoma rasti (nebent iš sekvojos). Taigi, kilį (ir falškilį tuo pačiu) tekdavo daryti iš kelių rąstų. Dideliems laivams iš kelių štukų buvo daromas ir achterštevenis, ir forštevenis. Su foršteveniu išeidavo dar įdomesni dalykai. Kadangi jo štukoms buvo parenkami atitinkamo kreivumo rąstų gabalai, reikalaujantys mažo apdirbimo (tuo pačiu padidinantys gatavos detalės tvirtumą), tai jų ilgio tikrai negalėjo užtekti vieno gabalo net ir nedideliems laivams. Forkastelio knicas (vėliau vadintas kniavdigedo knicomis arba tiesiog kniavdigedu) turėjo ne visi laivai. Jos buvo montuojamos tik tiems laivams, kurie turėjo išvystytą galjūną (priekinį krepšį).

Visos falškilio, forštevenio ir achterštevenio detalės pagal pagrindinio brėžinio vaizdą iš šono technine kalke pernešamos ant juodalksnio, riešutmedžio arba raudonmedžio atitinkamo storio lentutės ir išpjaunamos siaurapjūkliu. Po to jų vidinė (prisiglausianti prie korpuso) dalis šlifuojama taip, kad kuo tiksliau pritaptų prie korpuso apvadų ir priklijuojama, panaudojant „dviejų „Momentų“ jėgos“ būdą. Taip pat kuo idealiau turi būti priderintos ir spynos. Jei kilio detalės vėliau bus dažomos arba dengiamos variu, tai galima naudoti ir mažiau deficitinę (pigesnę ) drebulės arba beržo medieną. Likusius tarp falškilio ir korpuso (tarp atskirų falškilio detalių taip pat) tarpelius „užglaistome“ „Supermoment“ pagalba, būdu, aprašytu prie „švariosios“ apkalos. Visų falškilio detalių šoniniai ir išoriniai paviršiai šlifuojami 80 – 100 Nr. šlifavimo popieriumi.

Jei laivo dugnas buvo dengtas variu, tai ir falškilis, forštevenio, achterštevenio bei vairo povandeninė dalis turi būti padengta vario imitacija. Kiekviena vario juostelė turi pratęsti ant korpuso esančias juostas. Tačiau pirmiausia priklijuojamos ne šoninės, bet apvado plokštės, kurių kraštai turi „užlipti“ ant šoninių plokštumų ir tik po to uždengiamos šoninės vario plokštelės.

Vaterveisai, futoksai, barchoutai, fenderiai ir planširiai

Pirmiausia – apie tai, kas tie vaterveisai, futoksai (kitaip dar vadinami toptimbersais), barchoutai ir fenderiai (kai kur vadinami fendersais), planširiai. Visos šios detalės yra skirtos laivo korpuso sutvirtinimui iš išorės (barchoutai ir fenderiai), iš vidaus (futoksai), vandens nuo denio nubėgimo palengvinimui (vaterveisai) ir viršutinės falšborto kraštinės aptaisymui (planširiai). Visų šių detalių išdėstymą galite pamatyti čia:

Statant laivo korpusą, dalis lentų, skirtų atsparumo padidinimui, buvo storesnės. Jos dažnai buvo daromos net iš kitos rūšies medžio. Todėl ant gana vienodos spalvos korpuso apkalos jos atrodė tamsesnės, dažnai buvo dar ir dažomos. Kartais, vietoj storesnės lentos, buvo naudojamos dvi suveržtos tarpusavyje lentos. Taip jas būdavo lengviau išlenkti pagal korpuso linijas. Modeliuose barchoutus darome trimis būdais. Pagrindinė medžiaga – juodalksnis, kurio matmenys parenkami pagal brėžinį. Jei barchoutas pagal brėžinį atspalviu nesiskiria nuo pagrindinės apkalos (taip būna gana retai), tai jos, po priklijavimo, paliekamos tos pačios spalvos, tik lakuojamos. Jei medis buvo tamsesnis, tai barchoutus galima padaryti iš tamsesnio medžio – afrikinio riešutmedžio arba raudonmedžio – juostelių. Pagaliau, lengviausiai priklijuojami iš 1 mm polistirolo pagaminti barchoutai, tačiau ši medžiaga gali būti panaudota tik dažytiems barchoutams pavaizduoti. Dažoma „Humbrol“ arba kitais matiniais dažais, bet ne akriliniais. Dažyti taip pat galima ir medinius barchoutus. Jie net natūraliau atrodys.

Fenderiai (fendersai) – vertikalūs arba beveik vertikalūs išoriniai borto sustiprinimai. Jie, taip pat, kaip ir barchoutai buvo daromi iš kietesnių rūšių medienos, negu pagrindinė apkala. Jų imitavimui naudojamas juodalksnis, kuris arba tik lakuojamas matiniu nitrolaku (kai sutvirtinimai lieka tos pačios spalvos, kaip ir apkala), arba daromas iš tamsių medienos rūšių (afrikinis riešutmedis, raudonmedis), arba dažomas modeliniais reikiamos spalvos matiniais dažais. Detalių forma pagal brėžinį perbraižoma ant reikiamo storio juodalksnio lentutės ir išpjaunama siaurapjūkliu. Prisiglausianti prie borto plokštuma kruopščiai priderinama prie borto ir barchoutų, nes fenderiai dažniausiai juos apgaubia. Kai fenderis gerai priderintas, šlifuojamos šoninės ir išorinė plokštumos, lakuojamos arba dažomos pagal poreikį ir „Moment“ bei „Supermoment“ pagalba priklijuojamos prie borto reikiamose vietose.

Joje taip pat matosi, kad fenderiai (kartais ir barchoutai) būna sudėtiniai, t. y. turi griovelį per vidurį. Tai padaroma priklijuojant prie pagrindinio barchouto arba fenderio išorinės briaunos kraštus po 1×1, 1,5×1,5, 2×2 mm juodalksnio juostelę. Šių juostelių išmatavimai priklauso nuo mastelio.

Kadangi baigiau su išorinių sustiprinimų gamyba, pereiname prie vidinių borto – denio – falšborto sustiprinimų. Vaterveisas – juosta pagal borto – denio sujungimą, skirta vandens nuo denio surinkimui ir pašalinimui palengvinti. Tikrovėje ši juosta buvo žemiau denio dangos per 1/3 denio apkalos storio, bet modeliuose taip jos padarytos dar neteko matyti (nebent tik „Maly Modelarz“ išleistame šarvuotyje „Potiomkin“). Visuose, net ir Jūrų muziejuje esančiuose modeliuose vaterveisas yra paprasčiausia ant borto – denio sujungimo užklijuota medžio juostelė. Mes ją dažniausiai darome iš 0,5 mm storio riešutmedžio, raudonmedžio, buko lukšto arba tokio pat storio juodalksnio lystelės. Plotis paimamas iš brėžinio. Daugeliui modeliuotojų kyla klausimas kaip išlenkti vaterveisą. Galima bandyti medį pavirinti karštame vandenyje. Tada jis įgyja plastiškumo, o, išdžiūvęs, vėl pasidaro standus. Tačiau yra ir paprastesnis būdas: didžiausio lenkimo vietose kas 1,5 – 3 cm skersai lukšto juostelę išpjauname trikampiukus (plačiojoje pusėje – 0,5 – 1 mm pločio) ir patį vaterveisą klijuojame „Supermoment“ klijais prie denio dalimis. Kai vaterveisas išdžius, „Supermoment“ ir 80 – 100 Nr. šlifavimo popieriaus pagalba užšlifuojame plyšelius. Kai viskas nusilakuos, įpjovų beveik ir nesimatys. Vanduo nuo denio, kai jis dar aptvertas falšbortu, nubėga per tam tikras kiaurymes, vadinamas špigatais. Jie paprasčiausiai išpjaunami falšborte, nusklembiant išorinę apatinę kraštinę žemėjančiai į išorę.

Kaip atrodo vaterveisas matosi čia

Špigatai matosi čia:

Tai va, dabar pakalbėsime apie futoksus, kitaip dar vadinamus toptimbersais. Šias detales turi tik tie burlaiviai, kurie turi falšbortus. Prie jų kalamos falšborto lentos. Būna pagrindiniai ir tarpiniai futoksai (čia ir toliau nebeminėsiu kito šių detalių pavadinimo). Pagrindiniai futoksai yra španhautų tęsiniai virš matomų denių (modeliuose). Laivai su didelėmis špacijomis (tarpas tarp gretimų španhautų) tarp pagrindinių futoksų, turėjo po 1 – 2 tarpinius futoksus, kurie ėjo nuo pirmo po denio bortinio stringerio (išilginė borto arba dugno rinkinio sija) iki falšborto planširio. Modelyje taip pat galima falšborto lentas kalti prie „tikrų“ futoksų, bet „Mistique“ ir daugumoje kitų savo ir moksleivių modelių darome atvirkščiai: prie gatavo falšborto klijuojame tarpinius futoksus. Pagrindiniai futoksai dažnai lieka „tikri“. Šiame modelyje juos teko nupjauti (nes neatitiko reikalingų išdėstymo vietų) ir tik po galiniu deniu jie išliko.

Futoksams dažniausiai naudojame 1×2,5 mm juodalksnį (kai falšborto vidus dengtas raudonmedžiu arba riešutmedžiu), raudonmedį (vidus iš beržo, juodalksnio, buko) arba beržą (juodalksnio, raudonmedžio, riešutmedžio vidus). Išpjauname reikiamo skerspjūvio medžio lysteles ir klijais „Supermoment“ jos galą priklijuojame reikiamoje falšborto vietoje. Nereikalingą lystelės galą pagal falšborto viršų nupjauname aštriu peiliuku. Taip suklijuojame visus reikalingus futoksus, jų vietą nustatydami pagal išilginio pjūvio brėžinį (jei toks yra brėžinių komplekte). Jei tokio brėžinio nėra, tai futoksai realiame laive buvo išdėstyti kas 250 – 750 mm. Kai tarpas tarp futoksų buvo 250 – 350 mm, tai visi futoksai buvo vienodų išmatavimų. Jei tarpas tarp jų buvo 350 – 500 mm, tai kas antras futoksas turi būti pagrindinis. O esant špacijai 500-750 mm – kas trečias. Padalijame špacijos dydį iš mastelio ir gauname tarpą tarp modelio futoksų. Pagrindiniams futoksams (jei jie nėra modelio špantų tęsiniai) naudojame tokią pat medieną, kaip ir tarpiniams, tik ji būna 2x 3,5 mm skerspjūvio.

Kaip matosi antroje nuotraukoje, kartais prie futoksų dar buvo tvirtinamos viena ar kelios išilginės sijos – falšborto stringeriai. Iš tikrųjų jų funkcija buvo visai kita, negu tikro stringerio: prie jos tvirtinosi takelažo trosų blokai arba pats stovintis takelažas. Tokius stringerius turėjo tik arabų ir kai kurių kitų Viduržemio jūros šalių laivai. Kadangi „Misticque“, nors ir buvo Prancūzijos laivas, buvo pagal korpusą šebeka, tai jos konstrukcijos ypatybių „šaknys“ gana aiškios. Tik burinė įranga buvo perimta iš Venecijos respublikos polakrų.

Didžiosios daugumos burlaivių priekinę dalį formavo ne statmeni kiliui, o pasukti španhautai. Taip pat buvo ir su „Misticque“. Pasukti buvo ir futoksai, tačiau jų gamyba niekuo nesiskyrė nuo anksčiau aprašytos.

Pabaigus klijuoti visus futoksus ir klijams gerai išdžiūvus, futoksų viršūnės nušlifuojamos ant kaladėlės užvyniotu 60 – 80 Nr. šlifavimo popieriumi taip, kad neišsikištų virš falšborto ir nesudarytų sunkumų klijuojant planširius.

Planširiai. Jų paskirtis laive yra:
1) uždengti borto viršų ir tuo apsaugoti jo lentas nuo įmirkimo (per galus ir šonus medis labiau įmirksta, negu per plokštumą);
2) sumažinti traumos galimybę jūreiviui atsitrenkus į bortą( viršutiniai kampai yra užapvalinami);
3) išplatinti borto viršų kai kurių detalių ir blokų tvirtinimui;
4) sustiprinti viršutinę falšborto briauną;
5) kai kada kaip dekoro elementas.
Kadangi mano „Misticque“ gamybai laikinai sustojo, tai pasinaudosiu Vilmanto būrelyje daromo „Halve Maen“ nuotraukomis. Planširiai gaminami dviem būdais: iš 2 mm (kartais plonesnio) storio medžio arba 1 mm polistirolo. Pagal modelį nustatomi planširio matmenys ir forma (jei nėra duota brėžiniuose kaip atskiros detalės). Tam prie atitinkamos modelio falšborto vietos prispaudžiamas standaus kartono lakštas ir pieštuku iš apačios apvedamas kontūras. Tada į vidinę pusę pridedamas falšborto storis, o į išorę ir vidų po 1 – 4 mm išsikišimai (priklausomai nuo laivo). Planširiai ne visuose laivuose vienodai išsikišdavo už falšborto. Tada iškerpame kartoninį šabloną ir apsibrėžiame jo kontūrus ant medienos arba plastiko, išpjauname ir prideriname pagal vietą. Pritvirtinę 60-100 grūdėtumo šlifavimo popierių prie lygios lentutės, nušlifuojame falšborto viršų taip, kad skerspjūvyje jis būtų lygiagretus su vaterlinija. Jei reikia (plastmasines – visada), paruoštas planširio detales dažome reikiama spalva (dažniausiai – tamsesne, negu bortas) ir gerai išdžioviname. Tada dviejų „Moment“ pagalba priklijuojame falšbortus į vietas. Ir taip darome tol, kol visi planširiai atsidurs savo vietose.

Dažniausiai lenkta falšborto dalis tarp dviejų planširio dalių paliekama nedengta.

Tačiau karavelių, karakų, galionų ir dar kai kurių ankstyvojo ir viduramžių periodo laivų planširių horizontalios (arba beveik horizontalios detalės) buvo sujungiamos lenktais planširio sektoriais.

Jie gaminami taip pat, kaip ir lygūs, tik klijuoti reikia daug atidžiau. Tačiau, kad ir kaip stengtumėtės, kartais tarp planširio ir falšborto viršaus lieka tarpeliai. Jei tai atsitinka prie dažytos falšborto vietos, glaistome plyšelius automobiliniu arba medžio glaistu, džioviname, šlifuojame, nuvalome vaitspiritu dulkes ir dažome pažeistą borto vietą. Jei reikia glaistyti plyšelį ten, kur falšbortas natūralaus medžio spalvos, naudojamės būdu, aprašytu prie švariosios apkalos.

Kartais prie planširio (bet labai retai) buvo prijungiamos ir nagelių plokštelės (plokštės, į kurias sukišami kaiščiai takelažo trosų tvirtinimui). į tai reikia atsižvelgti jau darant planširio šabloną. Skylutes nageliams (kaiščiams) gręžiame 1 – 1,5 mm diametro grąžteliu prieš nudažant planširius.

Rusleniai, vantputensai ir jufersai

Rusleniai – lentos ant borto, skirtos vantų įtempimui ir atitraukimui nuo korpuso.
Vantputensai – atotampos, kuriomis vantų sutempimo blokai (jufersai) tvirtinami prie korpuso.
Jufersai – apvalūs arba ovalūs (retai – stačiakampiai) blokai su trimis skylėmis, kuriais sutempiami vantai (kartais – ir štagai).

1 – Ruslenis, 2 – Vantputensas, 3 – Jufersas.

Dabar – apie ruslenių gamybą.
Šias detales turėjo ne visi laivai. Senovės Egipto, Graikijos, Romos ir kitų ankstyvųjų civilizacijų laivuose vantai arba juos sutempiančios blokų sistemos rišdavosi į specialias kilpas – akivaržčius. Kadangi to periodo laivų modeliai retai statomi, tai čia apie juos ir nekalbėsime. Apie pačius akivaržčius bus papasakota tada, kai pradėsime kalbą apie takelažo tvirtinimą, nes ten jų reikės tikrai daug. Ruslenis – stora lenta, viena puse įtvirtinta į korpuso rinkinį ir apkalą. Išorinėje jos pusėje dažniausiai buvo daromos išpjovos arba gręžiamos skylės vantputensams prakišti. Modeliuose ruslenis daromas iš atitinkamo storio juodalksnio (jei reikia palikti natūralaus medžio vaizdą) arba beržo (kai ruslenio spalva keičiama beicu arba dažoma modeliniais dažais). Tam, kad jis tvirčiau laikytųsi prie borto, iš vidinės pusės įgręžiamos dvi aklos skylės (diametras – pusė ruslenio storio), į kurias įklijuojami 3 – 5 mm ilgesni už skylės gylį vielos galai. Atitinkamose borto ar barchouto vietose taip pat gręžiamos aklos skylės, į kurias ir įsiklijuoja „Moment“ ir keliais lašeliais „Supermoment“ sutepti vielų, kyšančių iš ruslenio plokštės, galai. Taip pat klijais sutepama ir prie borto ar barchouto prisiklijuosiantis ruslenio paviršius. Į VIETĄ KLIJUOJAMI TIK NUBEICUOTI ARBA NUDAŽYTI RUSLENIAI. Ši pastaba negalioja, jei ši detalė nedažoma. Ištryškęs klijų perteklius tuoj pat nuvalomas vaitspirite sudrėkintu skudurėliu.

Vantputensai – metalinės plokščių, strypų, grandinių arba tam tikros formos detalių rinkinys, kuriuo prie korpuso per ruslenius tvirtinasi šakniniai vantų jufersai. Beje, vantputensai atsirado daug anksčiau už ruslenius ir, ko gero, pačius jufersus. Ankstyvajame laivų statybos periode vantus tvirtindavo prie kaltų akivaržčių arba taip pat kaltų (kartais – lietų) plokštės formos su keliomis skylėmis vinims viename gale ir ausele – kitame detalių. Prie borto jos buvo įtvirtinamos kaltinėmis vinimis arba mediniais nageliais. Į kilpą kitame gale buvo rišamas vantų sutempimo sistemos šakninis blokas arba pats vantas. Tai ir buvo vantputenso “protėvis”. Laikui bėgant jį pakeitė metalinė plokštė, pravesta per ruslenio išpjovą, vėliau (apie XII – XIII amžius) – kalta grandinė arba kablių formos detalių sistema (Kolumbo, Magelano laivai), vėliau – strypai, vėl grandinės, specialiai lietos arba kaltos detalės. Kažkas kalbėjo, kad ant XIV – XV amžiaus modelio nedėjo grandinių (nors jos buvo brėžinyje), nes to periodo laivai jų negalėjo turėti. Atseit – nebuvo gaminamos. Tai – netiesa. Grandines žinojo jau Senovės Romoje, tik naudojo ne inkarams traukti iš vandens, o vergams kaustyti. Na, bet palikime istoriją ramybėje ir pereikime prie vantputensų gamybos modeliuose. Lengviausiai padaromas strypinis vantputensas. Bet šio tipo detales geriausia tvirtinti tik tada, kai jau turimi jufersai. Reikiamo diametro ir ilgio viela su 1 – 1,5 cm atsarga apvyniojama apie jufersą ir viena – dviem vijom susukama. Tada laisvasis galas prakišamas per ruslenio išpjovą ar skylutę, reikiamu atstumu padaroma kilpa ir vielos perteklius nukerpamas. Per kilpą prie borto laisvasis vantputenso galas bronzine vinute arba nukirptu smeigtuku prikalamas prie borto pagal brėžinį suderinus jo pakrypimą. Kuo vantputensas arčiau laivo galo, tuo jo viršutinė dalis daugiau krypsta link priekio (mažėja vanto pasvirimo kampas). Jei vantputensas turi būti nudažytas kokia nors spalva, tai jis dažomas prieš įtvirtinant ant modelio. Įtvirtinus, retušuojamos tik nutrupėjusios vietos. Putensus iš metalinės plokštės imituojame atitinkamo pločio 0,5 – 1 mm storio aliuminio juostelėmis, kurių apačioje išgręžiamos 2 – 4 skylutės vinims, o viršuje padaroma kilpa juferso įrišimo trosui praverti. Apatinė dalis prie borto tvirtinama 2 – 4 vinutėmis. Tiesa, vinutes galima pavaizduoti tik įduriant iš vidinės pusės duobutes, o patį putensą priklijuoti „Supermoment“ klijais. Grandininius vantputensus darome iš atitinkamo diametro pirktinės grandinėlės. Žinoma, jas galima ir patiems pasigaminti, bet tai užims daug laiko, kainuos labai daug nervų ir tikrai gauta grandinėlė nebus tokia tvirta, kaip pirkta (nebent lituosime grandelių sujungimus). Visos grandinėlės prie modelio tvirtinamos tik nudažius jas ir 10 Nr. medvilniniu juodu siūlu viename gale įrišus jufersus. Žinoma, jei grandinėlė bronzinė arba žalvarinė, tai gana gražiai ant modelio atrodys ir nedažyta. Bet tokiu atveju, norint apsaugoti ją nuo senėjimo, rekomenduojama ją nulakuoti matiniu nitrolaku. Naudoti blizgantį laką nerekomenduoju, nes jis, nors ir blizgės labiau, priduos modeliui labiau suvenyro o ne modelio įspūdį. Laisvasis grandininio vantputenso galas prie borto prikalamas specialiu akivaržčiu arba vinute. Apie akivaržčius pakalbėsime po jufersų.

Jufersas – apskritimo, trikampio arba ovalo formos blokas, skirtas vantų, štagų ir achterštagų įtempimui slingų pagalba. vieną įtempimo talrepą sudaro šakninis jufersas, viršutinis jufersas ir slingas. Šakninis jufersas tvirtinamas prie ruslenio lentos putenso ir troso arba forminio metalinio apkausto pagalba vantams ir achterštagams. Priekiniams štagams jis tvirtinamas beveik visada tik troso pagalba.. Iš ko jie susideda? Tai – iš kietos medienos tekintas arba išpjautas ir specialiai apdirbtas blokas. Jo vidinė pusė yra beveik plokščia, išorinė – išgaubta. Aplink visą bloko kraštinę eina įtekintas griovelis, kuris neleidžia tvirtinimo trosui nuslysti nuo bloko. skersai jufersą gręžiamos trys- septynios skylės talrepo slingo trosui pravesti. Skylių būna tik neporinis skaičius. Beje, prie ruslenių jufersai rišasi tik ta puse, kurioje yra mažesnysis skylių skaičius. Jei juferse yra trys skylės, tai žemiau turi būti ta kraštinė, kurioje yra viena skylė. Likusios dvi turi išsidėstyti lygiagrečiai ruslenio lentai arba vaterlinijai.

Čia – juferso plokštumų ir detalių pavadinimai.

Jufersus geriausia nusipirkti gatavus. Įvairios medinius laivų modelių rinkinius gaminančios firmos gamina ir modeliams statyti skirtus aksesuarus: blokus, jufersus, patrankas, figūrėles ir t. t. Dažniausiai jufersai būna pagaminti iš buko (šviesūs) arba riešutmedžio (tamsūs). Jie gaminami 3, 5, 7. 10 ir 14 mm diametro. Dažnai jufersai būna dažyti. Tuo atveju geriausia turėti bukinius, nes jie lengviau priima beicus ir užsidažo šviesiomis spalvomis. Kol kas geriausiais laikau šviesius „Billing Boats“ ir tamsius „Artesania Latina“ jufersus.

Neturint galimybės nusipirkti gamyklinius jufersus, juos galima išsitekinti metalo tekinimo staklių arba elektrinio gręžtuvo pagalba. Tačiau čia jau reikia susirasti tinkamą medieną. Geriausia, žinoma, būtų naudoti tai, ką naudoja firmos: buką ir riešutmedį. Tačiau, neturint šių gana deficitinių medienos rūšių, galima naudoti beržą arba klevą. Ąžuolo arba uosio nepatarčiau naudoti dėl jų nemastelinio rievių rašto. Pirmiausia ištekinamas apvalus reikiamo diametro strypelis, sudalijamas reikiamo dydžio gabaliukais slankmačio pagalba. Tada galiniam jufersui nutekinama išorinė išgaubta pusė, įtekinamas troso griovelis ir, atpjaunant, padaroma vidinė pusė.
Smulkiems grąžteliams tvirtinti tinkamu gręžtuvu juferso korpuse išgręžiame skyles. Jei jufersas 3 ar 5 mm diametro, skylutės turi būti 0,5 – 0,6 mm diametro. Kai jufersas 7, 10 ar 14 mm, skylės turi būti 0,8 – 1 mm diametro.

Portai

Portas – skylė su aptaisymu ir dangčiu (kartais – be jo) patrankai per bortą iškišti. Jie dažniausiai buvo kvadratinės formos, bet pasitaikydavo ir apvalių. Pirmo, antro ir trečio baterinių denių portai buvo išdėstomi šachmatine tvarka. For ir achterkastliuose (priekinis ir galinis antstatai) buvo išdėstomos lengvos patrankos, kurios taip pat buvo iškišamos per portus. Bet kartais jų ir neprireikdavo (kai patranka stovi ant viršutinio denio). Priekyje būdavo persekiojimo (jas naudodavo persekiojamo laivo apšaudymui), o gale – retiradinių (atsišaudymui į persekiojantį laivą) patrankų portai. Patrankų portų dangčiai, kuriais jie buvo uždaromi žygio metu, gaminti iš storų lentų, sustiprintų plonesnėmis, prikaltomis skersai. Viršutine kraštine dangčiai buvo tvirtinami prie borto vyriais. Dangčius iš vidaus atidarydavo portdrairepu – trosu, įrištu į rymą (žiedą) porto dangčio išorėje, praeinantį per specialią kiaurymę borte ir viduje sujungtą į specialius nedidelius porttalius. Dangtį uždarydavo kitu trosu – portškenteliu, įrištu į dangčio vidinėje pusėje įtvirtintą rymą. XVIII a. laivuose portus su dangčiais darydavo tik žemutinėje baterijoje, antroje ir trečioje dažniausiai naudodavo specialius falšportdangčius. Juos sudarė dvi skersai surenkamos eglinių lentų eilės, sudedamos į specialius rėmus. Šio dangčio viduryje buvo išgręžta kiaurymė patrankos vamzdžiui. Aplink skylės kraštą ėjo tiru (specialus riebalų mišinys) įgirdyto audeklo rankovė, apgaubianti vamzdį ir neleidžianti į jį ir laivo vidų patekti drėgmei. XVIII a pabaigoje aukštesniųjų baterijų portus pradėta uždarinėti dviem horizontaliais dangčiais – pusporčiais, atsidarančiais vyrių pagalba ir turinčiais centre kiaurymę pabūklo vamzdžiui.
Iš vidaus portų dangčius, kaip ir pabūklų lafetus, dažniausiai dažydavo raudonai. Portų išorę ir jų apvadus gana dažnai puošdavo ornamentai.

Paaiškinimai piešiniui.
Patrankų portai ir jų dangčiai: a – XVII a.; b – dangtis iš dviejų pusporčių, XVIII a.; c, d – XVIII a.; e – falšportdangtis; f – patrankos portas su stiklintu rėmu, XVIII – XIX a.; g – porto dangtis iš dviejų horizontalių pusporčių; h – vyrių ir porttalių detalės.
Apie portų, jų aptaisymų ir dangčių gamybą modeliams papasakosiu kitą kartą (tikiuosi, kad ne po tokios pat ilgos pertraukos).
Pasinaudota informacija iš О. Курти. Постройка моделей судов. Ленинградю Судостроениею 1988

Patrankos trosai

Manau, kad daugiau aiškinti nereikia.



21 Komentarai “Mediniai burlaivių modeliai. I dalis”

  1. Lapinas rašo:

    Sveiki,
    Labai ačiū už viską vienoje vietoje. Galiu pasakyti,kad man buvo labai labai įdomu. Galbūt ateityje tuo ir pasinaudosiu.
    Taigi dar kartą ačiū :-)

  2. Berkut rašo:

    Oho, didelis darbas padarytas Pranai. Labai naudingas straipsnis laivininkams.

  3. Pranas rašo:

    Didelis tai tikrai. Bet kada jis bus baigtas su tokiais laiko trūkumais, kokie jie dabar yra pas mane. Ačiū didžiausias Tomui, kad jis taip gražiai viską suskirstė. Žinoma, turėjau padaryti tai pats, bet…

  4. Tomas rašo:

    Tai nėr už ką. Svarbu, kad modeliuotojams naudinga :)

  5. arnoldas rašo:

    ACIU UZ DIDELI DARBA PATALPINANT INFO LIETUVISKAI. SIAIP KAS MEISTRAUJA,TAI VISA TAI YRA VOKISKOJE LITERATUROJE. PVZ.
    KLAUS KRICK HISTORISCHE SCHIFSMODELLE SELBST GEBAUT. TURIU KELIAS KNYGAS. SIAIP TIK PROBLEMA KUR GAUT NORIMO MODELIO GRIAUCIU BREZINIUS. AR KAS TURI INFO. MODELIS H.M.S CENTURION 1739. ACIU. MANO MEILAS ARNOLDASIMAITIS@GMAIL.COM

  6. Bania rašo:

    sveiki visi,gal kas zinote ar kas gal ir turite modelio H.M.S VICTORY brezinius.noriu daryti is medzio,nes is popieriaus jau pasidares.bet reiktu didesnio mastelio. pauliusbelevicius@yahoo.com

  7. matas rašo:

    labai grazus modeliukas, bet as dar nepatyres ir man reikia lengvesniu modeliuku

  8. samtis rašo:

    chebra gal kas turi Kūrėno brėžinius

  9. vitalijus rašo:

    sveiki as norejau paklausti kur galima nusipirkti modeliuka karini laiva kokiu puse metru ir kiek kainuoja?aciu

  10. lapata rašo:

    taip modelis labai ispudingas geri patarimai kazkada klijavau is popieriaus turiu didziausia apie 1metra novoroccyck bet labai megstu medi ir dziaugiuos kad yra tokiu zmoniu is kuriu gali pasimokit nes visad buvau savamokslis aciu tau dar karrt uz patarimus man to tk ir reikejo kad ryzciaus klijuot medini laiva o burinai laivai mano silpnybe be to:)dekui.kaip as ka padarysiu panasaus atsiusiu :)

  11. lapata rašo:

    taip modelis labai ispudingas geri patarimai kazkada klijavau is popieriaus turiu didziausia apie 1metra novoroccyck bet labai megstu medi ir dziaugiuos kad yra tokiu zmoniu is kuriu gali pasimokit nes visad buvau savamokslis aciu tau dar karrt uz patarimus man to tk ir reikejo kad ryzciaus klijuot medini laiva o burinai laivai mano silpnybe

  12. lapata rašo:

    pabandyk pklaust poligone

  13. Igor Kurian rašo:

    Broliai, gal žinot kur Vilniuje galiu nusipirkti dažai Humbroll? Akropolije jau neko nėra…

  14. Tomas J. rašo:

    Deja Lietuvoje, kiek zinau, Humbrol dazai nebeplatinami.

  15. vejas rašo:

    sveiki kas turite sito medelio braizinius prasau siusti y sidabras12 aciu.

  16. vejas rašo:

    sidabras12 (cia skype)

  17. Domas rašo:

    Gal jei kas turite sio laivo breziniu prasau atsiusti i (Domas.M) cia skype arba i email zveris12@gmail.com aciu

  18. paulius rašo:

    jai turite sio laivo brezinius prasau atsiusti man i skype mokyklaknisa arba i gmaila gankster123@gmail.com

  19. Tomas rašo:

    Sveiki man labai pasidarė idomu apie tuos laivus ir namuose kaip tik kzko tokio reto ranku darbo noreciau pasigaminti kadangi dirbu prie medzio sakau gal padėtumete ir kokius nors brezinius su išmatavimais imestumete kadangi nieko nesu dares tokio kruopštaus tai gal padesite. Labai išankstinis dekui. Jei kas galvojate žodžiai paieškok per google man pades tai klystate nes tikrai nerandu . M3tanas@gmail.com

  20. Tomas J. rašo:

    Sveiki.
    Brėžinių į modeliuok.lt svetainę tikrai niekas neįmes. Siūlau Jums prisiregistruoti Modeliuok LT klubo forume: http://www.modeliuok.lt/forum
    Ten bus žymiai patogiau su konkrečiais laivų modeliuotojais susitarti ir dėl brėžinių ir kitos pagalbos, juolab, kad ir šio straipsnio ir to pačio laivo nuotraukoje autorius yra pas mus forume. Jeigu kils daugiau klausimų, rasykite: info@modeliuok.lt

Rašyti komentarą