Sherman Vc Firefly / UM / 1:72 / Plastikas

[Linas]

1942 metais britai ėmėsi kurti tanką, ginkluotą galingu 17 svarų (76,2 mm) prieštankiniu pabūklu (Ordnance QF 17 pounder arba tiesiog 17pdr). Tai turėjo būti A30 Challenger. Tačiau darbams užsitęsus, kaip laikiną priemonę, buvo nuspręsta 17pdr pabūklu apginkluoti pagal lend-lease gautus amerikietiškus Sherman tankus. Pagrindinė priežastis, kodėl Challenger „puikavosi“ dideliu bokšteliu, buvo aukštas 17pdr pabūklo atošloaužos mechanizmas ir gana ilgas (40 colių) atošliaužos kelias. Sherman bokštelis tam visai netiko, todėl mechanizmas buvo perprojektuotas, o pabūklas pasuktas 90 laipsnių kampu, tam, kad žemame bokštelyje būtų užtaisomas iš kairės pusės. Pabūklo lopšį taip pat teko sutrumpinti, kad tilptų į bokštelį. Dėl to atsiradusi pabūklo stabilumo problema buvo išspręsta perprojektuojant vamzdį. Kadangi tokie pakeitimai negalėjo būti atliekami lauko sąlygomis, visi Sherman tankai su 17pdr pabūklais buvo perdaromi gamyklose.Tokie tankai prie standartinio angliško žymėjimo (Sherman I, Sherman II ir t.t.) gavo raidę „c“. Lyginant su standartiniu Sherman tanku, buvo ir daugiau skirtumų. Kadangi 17pdr pabūklo šaudmuo buvo ilgesnis už amerikietiškų 75 ir 76 mm pabūklų, buvo atsisakyta kulkosvaidžio (kartu su šauliu) šalia vairuotojo. Tokiu būdu tanke pavyko sutalpinti 78 sviedinius. Amerikietiškame Sherman variante užtaisytojas naudojosi tanko vado liuku, bet dėl visą bokštelio vidurį užėmusio pabūklo Firefly užtaisytojui buvo išpjautas atskiras liukas. Dėl tos pačios priežasties nebeliko vietos radijo ryšio įrangai, ji buvo perkelta į šarvuotą dėžę bokštelio gale. Maršo metu ilgas pabūklo vamzdis buvo prilaikomas specialiu stovu, kuris iš pradžių buvo tvirtinamas ant variklio gaubto, vėliau, pagal amerikiečių madą, ant priekinio šarvo. Nei šarvais, nei važiuokle, nei varikliais „C“ tankai nesiskyrė nuo standartinių Sherman. Todėl jie identifikuojami pagal tuos pačius bruožus. Pavadinimas „Firefly“ oficialiuose karo laikų dokumentuose nėra minimas, todėl gali būti, kad jis atsirado kaip neoficiali pravardė tankistų tarpe, o vėliau buvo kanonizuotas literatūroje.

Galiausiai Challenger buvo pagaminta tik apie 200 vienetų, o Firefly tapo vienu pagrindinių ginklų prieš vokiečių tankus. 17pdr pabūklas pasirodė labai puikiai ir netgi buvo laikomas geresniu tiek už Tigro 88 mm, tiek už Panteros 75 mm pabūklus. Dažniausiai naudotas APCBC (Armour Piercing, Capped, Ballistic Capped) tipo sviedinys 1 km atstumu galėjo pramušti 130 mm šarvą 30 laipsnių kampu. Tiesa, sprogstamieji (HE - High Explosive) užtaisai buvo mažiau efektyvūs už standartinių Shermanų 75 mm sviedinius. Todėl Firefly dažniausiai buvo naudojami kartu su Shermanais. Tankų daliniuose Sherman ir Firefly santykis dažniausiai būdavo 3:1. Kovos krikštą Firefly gavo išsilaipinimo Normandijoje metu ir greitai įrodė, kad nepaisant visų trūkumų yra pavojingas Tigrų ir Panterų priešininkas. Dažniausia ir geriausiai pasiteisinusi taktika buvo tykojimas užmaskuotoje pozicijoje. Todėl atvejai, kai vienas Firefly tankas 5-6 šūviais sunaikina 5 Panteras, nebuvo retenybė. Bene žymiausia Firefly auka – Michaelis Wittmannas. Pagal skirtingas versijas Wittmanno tanką galėjo pašauti tiek 1-ojo Northamptonširo Jomenų pulko, tiek arčiau buvusio Šerbruko Fuzilierių pulko Firefly.

[Linas]

O dabar apie modelį. Sherman Vc Firefly buvo perdaryti iš M4A4 Sherman tankų. Pagrindinis skiriamasis jų bruožas – ilgesnis korpusas, turėjęs sutalpinti Chrysler A-57 Multibank variklį. Pastarasis buvo ne kas kita, kaip į krūvą sudėti penki 6-ių cilindrų varikliai, sukantys bendrą veleną.



Rinkinyje yra šeši rėmeliai su plastikinėmis detalėmis


nedidelis fotoėsdintų detalių rėmelis ir dekalės.


Iš pateikiamų detalių galima spręsti, kad modelis unifikuotas su kitais Sherman modeliais, nes yra nemažai nenaudotinų dalių – pabūklo vamzdis ir kaukė, priekinis šarvas, variklio skyriaus durelės, „stipinuoti“ ratai ir pan. Matyt dėl tos pačios priežasties ant bokštelio nėra nurodyta užtaisytojo liuko vieta. Liejimo kokybė visai nebloga, pagrindinė problema – išstūmiklių pėdsakai, kai kurie - matomose vietose:



Ant kai kurių detalių yra plastiko įdubimai, todėl nusimato šiek tiek glaistymo. Vikšrai išlieti iš plastiko, dalis pateikta ištisinėmis juostomis, kur reikia „apgaubti“ ratus – atskiromis grandimis. Iš pirmo žvilgsnio didelių kliurkų nėra, nors korpuso dugne esantys liukai šiek tiek skiriasi nuo brėžinių W. Gawrych knygoje. PE rinkinuke yra pagrindinės spyruoklės, variklio skyriaus grotelės ir dar keletas smulkių detalių. Įdomu tai, kad kai kurioms detalėms (pvz. spyruoklėms ar lempų apsaugoms) formuoti yra plastikiniai šablonai, turintys palengvinti darbą. Dekalės trims variantams (visi – Prancūzija, 1944 m. vasara), tačiau dažymas vienodas, skiriasi tik ženklinimas.

Planuoju modelį daryti be jokio „tiuningo“ ir su minimaliais pataisymais, jei jų reikės. Kol kas suklijavau bokštelį (be glaisto neapsieita) ir pabūklo kaukę, bei užglaisčiau stūmiklių žymes bortuose. Plastikas minkštas, netrupa, šlifuojasi neblogai. Nežinau, ar UM modeliai gaminami short-run technologija, bet vieną jai būdingą bruožą netrukau pastebėti - nepažymėtos kai kurių dalių klijavimo vietos. Pavyzdžiui, kaip iš trijų dalių surinkti pabūklo kaukę, lieka tik spėlioti, nes kai kurios dalys nėra simetriškos. Teko derinti - taip lyg ir sueina, bet netelpa į bokštelį, taip lyg ir telpa, bet nesueina tarpusavy... Panašu, kad modelis pats nesusirinks. Antra vertus, kol kas neaptikau bėdų, kurios vestų iš kantrybės ar reikalautų "perdrožimo" ir nežmoniško kieko glaisto.

[geris]

Nuostabu, Linai, kad grįžtame prie modeliavimo Seksiu temą..
O va, kas numušo Wittman,o "Tigrą", užmušdamas ir tankų asą, manau suklydai. Yra labai daug versijų. Anot antraspasaulinis.net straipsnio "Michaelis Wittmanas - tankų asas" autoriaus "Michael Wittman":
"Varinas ištyrė Wittmano "Tigrą" ir nustatė, kad jis nebuvo pažeistas jokiomis šautinėmis žymėmis. Vienintelis pažeidimas buvo tanko korpuse, šalia variklio skyriaus, esanti didelė skylė. Toliau tiriant, Varinas nustatė, kad mirtinas smūgis buvo suduotas iš oro. Raketa (o ne bomba) pataikė į "Tigro" užpakalinę dalį (šarvo storis 25 mm.), ir sprogo variklio skyriuje, sukeldama sviedinių sprogimą koviniame skyriuje. Antras sprogimas akimirksniu užmušė įgulą ir nuplėšė tanko bokštelį. Wittmano "Tigras" buvo sunaikintas britų karališkųjų oro pajėgų naikintuvo "Typhoon" MkIB paleista raketa. "Typhoon" buvo ginkluotas HE (High-explosive) raketomis ir sunaikino daug vokiečių tankų mūšiuose Normandijoje (pvz. 1944 m. rugpjūčio 8 d., "Typhoon" naikintuvai sunaikino 135 vokiečių tankus, įskaitant ir "Tigrą" #007)."

[Linas]

Gal ir suklydau, mat tą dieną, kai stebėjau mūšį, buvau mažumėlę išsiblaškęs

The main source of controversy surrounding Wittmann's demise comes from the claim that he was killed when an RP-3 rocket from a Royal Air Force Hawker Typhoon struck his tank.

This myth, originating in German propaganda, stated Wittmann had fallen in combat to the dreaded fighter-bombers. This was further enhanced when a French civilian, Mr. Serge Varin, who took the only known photo of the destroyed Tiger, stated that in his opinion the tank had been destroyed by an air attack. He said he had found an unexploded rocket nearby and could not see any other penetration holes, other than the one on the upper hull. However, some accounts describe this as an exit hole and state the engine was intact and not damaged from any explosion.

Brian Reid has also discredited this explanation after examining the logs of the RAF Second Tactical Air Force. Reid notes that they made no claim of engaging or destroying any tanks in the area during the time frame of the battle. He concludes:
"...no tanks were claimed destroyed or damaged in the forward areas by immediate support aircraft"
"...the only tanks claimed were by Typhoons on armed reconnaissance missions in areas away from the actual battle. Therefore Wittmann and his crew almost assuredly did not fall victim to an attack from the air."
Reid also notes that Kurt Meyer, the divisional commander of the 12th SS Panzer Division Hitlerjugend who had ordered the Schwere SS-Panzer-Abteilung 101 to counterattack,
"…made a point of remarking on the Allies' failure to use their tactical fighters on the morning of August 8."
There is also no evidence to support any other aircraft outside of the Second Tactical Airforce attacked the tank.

The final piece of evidence, which rules out air attack upon the attacking German tanks, comes from eyewitness testimony. German tank crews and other members of the Schwere SS-Panzer-Abteilung 101, such as Alfred Bahlo, Hans Dollinger, Hans Höflinger and Doctor Rabe, along with Allied tankers such as Captain Boardman, Trooper Ekins and Major Radley-Walters have all stated in interviews (as well as other media such as letters) that the Tiger tanks came under tank attack only and do not mention any air attacks during this battle.

Taigi, versijų yra įvairių. Suklydau, ar ne, remdamasis viena iš jų, sunku pasakyti. Bet RAF įrašai man atrodo patikimesni už prancūzų civilio "išvadas"

[Linas]

Šioks toks atnaujinimas (nuotraukos ne itin nusisekė):


Korpuso apatinė dalis jau pilnai suklijuota. Vikšrų palaikymo plokštės (iš pradžių galvojau, kad tai spyruoklės) fotografavimo metu buvo dar nenudažytos. Toliau seka pačių vikšrų klijavimas. Bus su kuo pasiterlioti, nes vikšrų detalės yra pirmiausia orientuotos į trumpesnę Sherman'o modifikaciją, todėl tenka sudūrinėti iš trumpų gabaliukų. Nieko ypatingai baisaus, tokia jau ta short-run modelių specifika.



Bokštelis jau beveik baigtas. Tiesa, pastebėjau plyšį prie šoninio liuko, jis jau užglaistytas. Jau susidūriau su keliais keistokais sprendimais. Pirmiausia, užtaisytojo liuko vietą teko nustatinėti pačiam, iš brėžinių ir "iš akies", mat amerikietiškoje versijoje jo nebuvo, o modelio gamintojai nepasivargino padaryti atitinkamų pakeitimų. Radijo įrangos dėžė irgi keistokai suprojektuota. Ji sudaryta iš 2 detalių, viršutinė plokštė įsistato į dėžę, vietoje to, kad uždengtų ją iš viršaus (arba dar geriau, iš apačios). Taip per visą perimetrą atsiranda daili siūlė, kurią glaistant ir šlifuojant kuo puikiausiai nusišveitė dalis kniedžių. Jas teko atstatinėti grąžteliu, 0,5mm pasirodė kiek per stambus. Daugiau detalizuoti bokštelį nesiruošiu, antenų taip pat nedėsiu, nes kai kuriose nuotraukose jos yra, kitose ne.

Spalva irgi dar ne galutinė. Model Master 1711 Olive drab pasirodė kiek per rudas angliškam tankui. Kol kas eksperimentuoju su įvairiais miksais.

[PzKpfw72]

Žiūriu į tavo gen.Šermaną ir ima drebėt kinkos
Įdomus variantas, kiek dirbau - UM man paliko pakankamai neblogą įspūdį, tiesa privedinėt į protą kažkiek reikia ir jį. Paperka fotoėsdinimo elementai, kurie, žinoma, pagyvina modelį.
Patarimas, kurį ne kartą ir susitikimuose minėjau: glaistyk medžio glaistu (PC „Senukai“) - greitai džiūna, neagresyvus, apdirbamas ir šlapiu būdu - seilėse suvilgytu ausų krapštuku, tad jokios baimės prarasti kniedes ar dar kokias smulkmenas, kurių po to būna gaila ir sunku atstatyt. 72 mastely nebūna didelių ertmių ar netekimų, tad aukščiau nurodytas glaistas, po to sutvirtintas ir supolimerizuotas dažų sluoksniu, kuo puikiausiai tinka.
Ir dar - nepamesk (nors pas brolį modeliuotoją taip nebūna) tos formos važiuoklei. Turiu aš irgi varganą Revell-inį Firely-jų, gal kada prisiversiu jį sutvert, tad gal ir man tai bus aktualu - vis lengva konversija

[Linas]

Dėžę dariau dar iki mūsų pokalbio apie medžio glaistą. Pabandžiau jį naudoti keliose sunkiai prieinamose vietose, regis, pasiteisino. O perteklių nuvalyti galima ir sudrėkintu dantų krapštuku. Ugninė musė jau "atsistojo" ant vikšrų. Tiesa, pritrūkau po vieną grandį kiekvienoj pusėj. Kažkaip abejoju, kad sugebėjau per savo žiopluma tiek pailginti korpusą Bet tos vietos užsidengs ir visai nesimatys.

[Linas]

Modelis buvo pabaigtas dar balandžio mėnesį, bet taip ir neprisiruošiau padaryti fotosesiją. O dabar modelis yra "Hobis, dovanos, žaidimai" vitrinoje (arba sandėliuke ). Taigi, tik viena nuotrauka iš konkurso:

Tiesa, kelias nuotraukas padarė Vytautas, bet jo fotoaparatas geresnis, daug aiškiau matyti visos kliurkos, todėl jums nerodysiu

Nuotraukoje labai trūksta pagrindinės spalvos pablukinimų, nors "gyvai" man atrodė, kad viskas pusiau su bėda. Nors Remigijus primygtinai rekomendavo paryškinti detales jo mėgstamo antracito "wash'u", nusprendžiau palikti tik dulkių/purvo sankaupas. Vėl gi, nuotraukoje prapuolė pustoniai, liko tik ryškios to purvo dėmės ir bazinė spalva. Šiaip jau, esu visai patenkintas tonavimu pastelėmis, tik reikia geriau įsisavinti tą techniką.

Keli įspūdžiai apie patį modelį. Short-run vis tik yra short-run. Teko užtaisinėti keletą pačiose bjauriausiose vietose pasitaikiusių įdubimų. Sutapimas ne pasakiškas, plyšiai tarp kai kurių detalių gana dideli. Laimė, kad čia tankas, vienas kitas paviršiaus netobulumas negadina vaizdo taip, kaip, tarkim, lėktuve. Dekolės bjaurios - šiaip jau lipti nenori, bet vos tik pajaučia, kad yra uždėtos truputį kreivai, prikimba ir nuo bet kokio pajudinimo sutrupa net gausiai mirkomos solventu. Todėl numeris ant bokštelio (kitoje pusėje, nei nuotraukoje) yra šiek tiek kreivas. Bet ir vėl - čia juk tankas, dekolės ištrupėjimai virto dažų nusitrynimu.

Modelis dažytas Model Master akrilu. Asmeniškai man daug sunkiau nutaikyti konsistenciją, nei dažant emalėmis. Vienas sluoksnis per skystas, vos ne plaukia, kitas per tirštas ir pasidengia apelsino žievele. Apsimečiau, kad taip ir turi būti. Juk tikrovėje tanko paviršius irgi ganėtinai grubus.

Tai antras tanko modelis ir padarytas jis po ilgokos pertraukos. Todėl labai nenusimenu, kad darbas ne itin aukšto lygio. Pats esu juo patenkintas.

[Stas]

O daugiau nuotraukų galima?

[PzKpfw72]

kad darbas ne itin aukšto lygio.

Nu jau nesibiednink...